Rugsėjo 26, 2007
Tenoras. Namai ten, kur šlepetės
SIMONA STAPUTIENĖ, 6
© Asmeninis albumas

Prestižinėse Europos operos teatrų scenose dainuojantis Edgaras Montvidas (32 m.) teigia esąs labai laimingas žmogus, dirbantis pagal pašaukimą ir besididžiuojantis lietuviškomis šaknimis.

„Vakaruose, ypač Italijoje, lietuviai ir kiti rytų Europos dainininkai susilaukia daugiau komplimentų už gilesnį mąstymą ir tikresnius, scenoje atsispindinčius, jausmus“, - sako tenoras. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2001 metais vokalo studijas V. Noreikos klasėje baigęs ir iškart dviems metams į „Covent Garden“ teatrą Londone stažuotis patekęs Edgaras pasakoja, jog dainininku tapti neketino. Svajojo apie aktoriaus ar archeologo profesiją, tačiau, pasak jo, kažkas „iš viršaus“ taip suplanavo, kad atsiskleidė didžiausias talentas. Vaikystėje nedalyvavęs jokiame oficialiame dainų konkurse, tiesa, muzikos mokykloje mokęsis groti fortepijonu, besiruošdamas aktorinėms studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bičiulio patartas, įstojo į dainavimo specialybę Juozo Gruodžio konservatorijoje, Kaune.

Šiandien garsus dainininkas teigia, jog svajonė tapti aktoriumi išsipildė, nes operoje ne tik dainuojama, bet ir vaidinama. Važiuodamas stažuotis į Londoną jaunas profesionalas neįsivaizdavo, kas jo laukia, bet žinojo, jog žengia naują žingsnį į plačius vandenis ir suprato, jog neteks nusivilti dvejais metais praleistais viename didžiausių operos teatrų. Po stažuotės Edgaras liko gyventi Londone. „Tai kultūros sostinė - geras miestas jo specialybės žmogui, - teigia Edgaras. - Tačiau be aistros, pašaukimo ir 40% talento, vien darbu garsiu operos solistu netampama“.

Kuo skiriasi operos dainininko darbas Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje?

Sunku lyginti masteliu stipriai besiskiriančias šalis. Bet kokios specialybės žmogui privalumų Jungtinėje Karalystėje visada daugiau, kadangi čia yra didesnė rinka. Lietuvoje tėra pora muzikinių teatrų, vienas operos teatras, pora orkestrų, dalyvaujama viename turnė per metus, o Anglijoje gali koncertuoti ir koncertuoti, jei turi savo agentą. Net studijuodamas daugiau dainavau Latvijos nacionalinėje operoje, Rygoje, nei Lietuvoje. Gimtinėje tektų ieškoti papildomo uždarbio šaltinio – dainuoti komerciniuose renginiuose, net ir susikūrus gerą įvaizdį teatro scenoje. Operos solistas nuolat turi tobulėti, važinėdamas po skirtingas pasaulio vietas, o Londonas yra labai patogi vieta, kadangi meistrai, pedagogai čia atvažiuoja patys, net į atrankos perklausas nereikia keliauti toli. Iš kitos pusės žvelgiant, Londone daug tokių, kaip aš, didelė konkurencija. Lietuvoje mažiau kovos, nereikia agento, visi pažįsta, žino tavo telefono numerį ir koncertuoti kviečia asmeniškai. 


Dainuojate įvairiose šalyse. Kuri publika Jums yra maloniausia?

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad publika visur vienoda. Lietuvoje, žinoma, pasirodymas visada yra ypatingas, nes publika mane pažįsta. Tokiai publikai dainuoti sudėtingiau, reikia pateisinti jų viltis. Apie Anglijos publiką kalbėti sudėtinga, kadangi, pavyzdžiui, Mocarto muzikos pasiklausyti ateina vieni žmonės, Verdžio – kiti. Arba ateina tos šalies klausytojai, fanai, kurios solistai atlieka pagrindines partijas. Italų publika yra temperamentinga, iš balkonų pradeda kristi rožės, vokiečiai yra konservatyvesni. Bet dažniausiai reakcija priklauso nuo to, kaip dainavai ar publikai žinomas ir patinkantis atliekamas kūrinys. Kai Šveicarijoje dainavau „Eugenijaus Onegino“ operoje, nors muzika buvo graži, „bravo“ neskambėjo, kadangi opera jiems nežinoma. Publiką visada reikia „užvesti“, tad nedrįsčiau sakyti, jog lietuviai yra santūresni, nei italai.

Ar Londone lietuviai ateina pasiklausyti Jūsų atliekamų partijų?

Esu sutikęs Lietuvos ambasados darbuotojų. Studentams ar paprastus darbus dirbantiems lietuviams apsilankyti „Covent Garden‘e“ - brangus malonumas. Bilietų kainos prasideda nuo £60. Vokietijoje, Frankfurte ateidavo daugiau tautiečių, vien dėl to, kad ten gyvena daug mūsų muzikantų. Bet lietuviai ateina pasiklausyti ir kartais man pačiam tenka jiems suorganizuoti bilietus į koncertus.

Ar skiriasi santykiai su kolektyvu Lietuvoje ir Anglijoje?

Lietuvoje visi yra pažįstami, su daugeliu esu studijavęs kartu, tad negalėčiau sakyti, jog Londone dainuoti yra maloniau, nei Lietuvoje. Sunku vertinti, kadangi niekada Lietuvoje nebuvau etatinis dainininkas, nuvažiuoju, padainuoju ir vėl išvažiuoju, nedalyvauju vietinėse intrigose dėl pagrindinių vaidmenų. Dainavimas Lietuvoje man visada tampa didele švente. Pavyzdžiui, „Bohemos“ pastatyme dirbau su savo kursiokais, po kiekvieno koncerto būdavo rėmėjų surengtos puotos, tiesiog - pastovi šventė. Tuo tarpu Londone po premjeros surengiamas banketas, po to visi išsiskirsto. Mąstymas yra pragmatiškas, darbas labiau individualistinis, per koncertą tarp eilučių galima įžvelgti konkurenciją. 



Kuria kalba Jums sudėtingiausia dainuoti?

Tikriausiai nėra skirtumo. Dainuoju italų, vokiečių kalbomis. Lietuviškai dainuoju mažiausiai, tad ir sudėtingiausia, nes jei pamirščiau kokį žodį, labai gerai reikėtų pagalvoti, ką įterpti.

Kiek laiko užtrunka pasirengimas vaidmeniui?

Priklausomai nuo vaidmens, jei pagrindinis, pirmiausiai skaitau romaną ar pjesę, tada išklausau pačią operą, galvoju ar tinka mano balsui. Tinkamas repertuaras yra labai svarbus dainininko karjeros tąsai. Po to mokausi operą mintinai, apie mėnesį dirbu su pedagogais, pianistu ir kalbos specialistais. Dar mėnesį vyksta repeticijos. Tačiau pasiruošimo vaidmeniui valandų neįmanoma suskaičiuoti, kadangi nuolatos ir ne darbo metu galvoju apie savo atliekamą personažą.

Kas yra Jūsų autoritetai?

Didžiausias mano autoritetas yra mokytojas Virgilijus Noreika žavintis pedagogo, dainininko, žmogaus, asmenybės savybėmis. Taip pat – Jose Careras, turėjau progą padirbėti su Placido Domingo, Marcelo Alvares ir jau amžiną atilsį Luciano Pavarotti. Ruošdamasis naujai partijai visada klausausi tam tikrų dainininkų įrašus, mokausi iš jų, imituoju.

Žinau, kad turėjote garbės pabūti L. Pavarotti mokiniu? 

Taip, stažuotės metu mums organizuodavo susitikimus su garsiais dainininkais, režisieriais, dirigentais, kurie tuo metu dirbo „Covent Garden‘e“, o aš buvau vienintelis tenoras šioje programoje, tad man pasisekė porą valandų pabendrauti su legendiniu dainininku asmeniškai. Mes dirbom, dainavau, L.Pavarotti davė balso technikos patarimų, bet žinoma, per tokį trumpą laiką daug pakeisti neįmanoma. Tai tiesiog buvo neįkainuojamas susitikimas man, kaip dainininkui ir žmogui.

Koks operos dainininko gyvenimo būdas?

Kaip ir sportininkai, dirbantys savo kūnu, turiu laikytis taisyklių, režimo. Tam, kad balsas skambėtų švariai ir šviežiai, turiu gerai pailsėti, negaliu prieš koncertą lankytis naktiniuose klubuose, kur prirūkyta, skamba garsi muzika, vartoti alkoholio. Dieną prieš koncertą galiu kalbėti ne daugiau valandos, kad neiššvaistyčiau energijos. Keliaujant į svečias šalis labai lengva laikytis šių taisyklių, nes, kai nieko nepažįsti, nereikia su niekuo ir bendrauti. Lietuvoje sunkiau - skambina draugai, žurnalistai.

Ar kada nors buvo kilęs noras mesti savo darbą?

Kartais, kai neišeina padainuoti taip, kaip noriu, dažniausiai dėl slogos, norisi viską mesti, bet žinau, kad geriau savęs kitaip išreikšti negalėčiau. Sloga dainininkui yra rimta liga, iškart paburksta gerklė, pastorėja balso stygos.Dinininkų tarpe sakoma, jog tada dainuojama „su smėliuku“ balse.

Ar teko dainuoti sergant?

Taip, teko, bet tada labai rizikavau sugadinti balsą. Visur važinėjant ir patiriant daug streso, adaptuojantis naujoje vietoje sunku išlaikyti gerą sveikatos būklę. Bet sumokėjusiai pinigus publikai visai nesvarbu, kad tu sergi - jie ateina pasiklausyti kokybiškos muzikos. Tad sirgdamas stengiuosi į sceną neiti.

Papasakokite kurioziškiausias situacijas, nutikusias scenoje.

Jų buvo daug, žiūrovas ne visada ir pamato, kad kažkas ne taip. Frankfurte kartą teko „įšokti į spektaklį“ – dainuoti be repeticijos, man tik pagal nuotraukas papasakojo, ką kada reikės daryti. Nutiko taip, jog scenoje bėgau ir atsitrenkiau į neapšviestą juodą sieną, pasikėlė didelis dulkių debesis, o užkulisiuose darbuotojai griuvo iš juoko. Atsikėlęs nežinojau, kur eiti, bet pavyko greitai susiorientuoti. Kitą kartą „Covent Garden‘e“ man prie smilkinio ištiesė šautuvą ir nebegalėjo atitraukti, nes jis užsikabino už mano peruko. Ne visada pasiseka susikaupti dainuojant, taip kartą mane stipriai suėmė juokas, o jis juk yra labai užkrečiamas dalykas, tad turėjau nustoti dainuoti ir nusisukti į šoną. Laimei, tada dainavome keturiese. Dar vienas nuotykis buvo Miunchene. Susirgo dainininkas, turėjau jį vaduoti ir tik iš vakaro man papasakojo, ką turėsiu daryti. Dainuodamas Vokietijoje pamiršau žodžius, pradėjau dainuoti kažkokia hindi kalba ir neprisiminiau, jog turiu nukristi, nes į mane artinosi skrendanti sofa. Bet scena yra užburta, magiška vieta, čia greitai išmoksti valdyti tokias situacijas.

Kokiomis charakterio savybėmis turi „apsišarvuoti“ šių laikų operos dainininkas?

Pirmiausia jis turi būti kantrus, nes už jį visada protingesni yra dirigentai, režisieriai, milijonas repetitorių, kurie, žinoma, stengiasi padėti, tad turi jų visų išklausyti. Komunikabilus, kadangi po spektaklio visada būna „ketvirtas veiksmas“, kai reikia daug ir lengvai kalbėti su teatro rėmėjais apie orus, gimtą šalį ir t.t. Taip pat reikia mokėti „būti su savimi“, nes dažnai tenka daug laiko praleisti toli nuo namų, šeimos. Moterys dainininkės ne visada pakelia šį psichologinį krūvį, kai kurios netgi meta karjerą ir nebegrįžta į sceną. O kitos dažnai nesusilaukia vaikų, nes nutraukus karjerą jos pradžioje, traukinys nuvažiuoja nebelaukdamas. Vyrams gal šiek tiek lengviau, jų žmonos su vaikais atvažiuoja, porą savaičių per mėnesį pabūna kartu. Jei dainininkas siekia karjeros aukštumų, gali tekti kažką aukoti. Aš norėčiau dirbti tiek, kad patenkinčiau savo kūrybines ambicijas ir turėčiau normalias pajamas, bet desperatiškai stengtis vien dėl karjeros ir vėliau likti vienas, kaip pirštas nesiekiu.

Niekada neinate į sceną prieš tai...

Neprasidainavęs. Taip pat niekada prieš dainuodamas negėriau alkoholio. Pasiruošiu taip, kad būčiau 110% garantuotas, kadangi adrenalinas scenoje daro ne tik gera, bet ir bloga – nepasiruošus tiesiog sutriksi kai kuriose situacijose.

Maloniausios darbo akimirkos.

Premjeros diena visada yra maloni. O pati maloniausia akimirka, kai nusileidžia scenos uždanga, išeinu iš teatro, įkvepiu gryno oro ir pajuntu, kad padariau savo darbą ir esu tuo patenkintas. 



Lūkesčiai, jog stažuotė Londone bus rimta paspirtis profesinėje veikloje, pasiteisino?

Pradžioje psichologiškai buvo sunku pradėti viską nuo nulio, bet čia sutikau nepaprastai daug garsių žmonių, įdomių asmenybių, kurie padėjo man bręsti kaip dainininkui ir žmogui. Visą tą laiką klausyti aukščiausios klasės dainininkų yra neįkainuojamas dalykas ir biografijoje stažuotės karališkajame teatre faktas tikrai nepamaišys. Dalyvaudamas programoje dubliavau pagrindinius operos solistus, kurie dažnai sirgdavo, tad man pasisekė atlikti nemažai svarbių partijų – Alfredo „Traviatoje“, Laerto „Hamlete“, Arminio G.Verdžio „Plėšikuose“. Dar tebeesu Londone ir dainuoju, tad lūkesčiai tikrai pasiteisino.

Ką patartumėte jauniems kolegoms lietuvaičiams, norintiems dainuoti Londone?

Dabar konkursas profesinei stažuotei tapo sudėtingesnis, daugiau atrankos etapų, pirmiausia vertinamas dalyvio gyvenimo aprašymas, vėliau klausoma atrinktųjų dalyvių įrašų ir tik po to dalyvaujama trijuose perklausų turuose. Tad patarčiau daug dirbti ir pasitikėti mokytojais.

Kurią Europos vietą vadinate savo namais? 


Londoną ir pietų Prancūziją, nes šiose vietose turiu nuosavus namus. Maždaug 60-70% metų laiko praleidžiu dirbdamas kontinentinėje Europoje ir namais tampa ta vieta, kurioje pasidedu savo šlepetes.

Ką dar be šlepečių visada vežatės su savimi?

Nešiojamą kompiuterį, porą knygų ir kreditinę kortelę, visa kita galima nusipirkti.

Kiek laiko žadate gyventi Londone?

Sunku pasakyti. Neturiu planų grįžti į Lietuvą ar keltis kur kitur, kadangi čia įsigijau savo būstą, artimiausius penkis metus tikrai niekur nesikelsiu.

Kokia vertybė gyvenime Jums pati svarbiausia?

Nuoširdumas. Priešingybė ir baisiausias bruožas būtų arogancija.

Trumpai:

Laimė man... yra tai, kad esu gyvas ir vaikštau šioje žemėje.
Šeima man... pastovumas, vieta į kurią grįžęs bet kokioje situacijoje rasiu palaikymą ir vidinę harmoniją.
Draugai man... yra žmonės su kuriais galiu džiaugtis ir ant kurių peties galiu paverkti.
Pinigai man... yra popieriukai, kuriuos leidžiu.
Gyvenimas man... yra čia ir dabar.
Nuotaiką geriausiai pakelia... vyno taurė, o sugadina rusiškas popsas ant ežero kranto.
Mano gyvenimo variklis yra... mano svajonės. Jos visada stumia mane į priekį.

Kokios yra Jūsų profesinės svajonės?

Kad kuo ilgiau tęstųsi mano karjera, dainuočiau įdomius vaidmenis įvairiuose teatruose ir dirbčiau su talentingais žmonėmis. Kartais karjeroje bėgu ristele, kartais tenka eiti pėstute. Jau sulaukiau skambučio iš La Scalos operos teatro Italijoje, tikiuosi kad pakvies dainuoti.

Nuotraukose:

1-2. "Bohema".
3. Londone su L. Pvarotti, 2003 metais.
4. Sam Taylor-Wood nuotrauka albumui.

 

Raktažodžiai: profesijatenorasdarbasmuzika

Straipsnio komentarai

  • Nuostabaus balso savininkas ir tikrai neeiline asmenybe:)
    6. - // Gruodžio 20, 2008 // 13:40
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Nors as LONDONE gyvenu 8 metai ir lankausi operos teatre bet jo nei karto neesu girdejusi.Labai noreciau isgirsti ji atliekant,lankausi daznai nes gyveno pries operos baleto teatra covent garden ir pati esu tai studijavusi
    <BR>Saunus vyrukas ir tiek.Esu girdejusi is JONO ANTANVICAUS atsiliepimu,neblogu ,sekmes.
    <BR>
    5. ANDRE // Lapkričio 22, 2007 // 09:44
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Koks skirtumas koks gyvenimo budas, negi gaila, kiekvienas pasirenka pagal save. Man asmeniskai patinka jo atlikimai, ypac Bohema. Nuosirdus bendravimas. Sekmes Edgarai!!!
    4. lankytoja // Spalio 19, 2007 // 14:20
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • O kas jo draugas? na, sugyventinis? Vilniuje zinau kad palaike santykius su vienu TV ziniu vedeju, RP berods... O cia?
    3. top secret:) // Spalio 10, 2007 // 16:15
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • o koks jo gyvenimo budas?
    2. ar galeciau paklausti // Spalio 10, 2007 // 01:39
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Straipsnis yra geras.Tik&quot;herojaus&quot; gyvenimo būdas Lietuvoje niekam nepatinka.
    1. tikras lietuvis // Spalio 2, 2007 // 10:04
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Straipsnis yra geras.Tik&quot;herojaus&quot; gyvenimo būdas Lietuvoje niekam nepatinka.
    1. tikras lietuvis // Spalio 2, 2007 // 10:04
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • o koks jo gyvenimo budas?
    2. ar galeciau paklausti // Spalio 10, 2007 // 01:39
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • O kas jo draugas? na, sugyventinis? Vilniuje zinau kad palaike santykius su vienu TV ziniu vedeju, RP berods... O cia?
    3. top secret:) // Spalio 10, 2007 // 16:15
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Koks skirtumas koks gyvenimo budas, negi gaila, kiekvienas pasirenka pagal save. Man asmeniskai patinka jo atlikimai, ypac Bohema. Nuosirdus bendravimas. Sekmes Edgarai!!!
    4. lankytoja // Spalio 19, 2007 // 14:20
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Nors as LONDONE gyvenu 8 metai ir lankausi operos teatre bet jo nei karto neesu girdejusi.Labai noreciau isgirsti ji atliekant,lankausi daznai nes gyveno pries operos baleto teatra covent garden ir pati esu tai studijavusi
    <BR>Saunus vyrukas ir tiek.Esu girdejusi is JONO ANTANVICAUS atsiliepimu,neblogu ,sekmes.
    <BR>
    5. ANDRE // Lapkričio 22, 2007 // 09:44
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Nuostabaus balso savininkas ir tikrai neeiline asmenybe:)
    6. - // Gruodžio 20, 2008 // 13:40
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai