Birželio 2, 2016
Raminta Stanaitytė-Česnulienė. Kad į pasaulį bent kartais žvelgtume vaikų akimis...
Natalija Voronina

Jau visai netrukus, birželio 3-ąją, į „Kygnešio“ knygyną atvyks tarp daugybės veiklų laviruojanti, trijų atžalų mama, „Pabučiuok man... į šypseną“ knygos autorė Raminta Stanaitytė-Česnulienė. Interviu „Londonietei“ autorė šmaikščiai pasakojo apie savo itin užimtą gyvenimo kasdienybę, įkvepiančius vaikus, išsvajotąją Toskaną ir vyrą, palaikantį visuose gyvenimo momentuose... Kokia jos sėkmės paslaptis?

Televizijos žurnalistė ir laidų vedėja, viešųjų ryšių specialistė ir komunikacijos konsultantė, o dabar ir rašytoja – „Pabučiuok man... į šypseną“ knygos autorė. Kuri iš šių veiklų Jums buvo/yra mieliausia širdžiai ir kodėl?

Visos. Ilgai negalėčiau dirbti nemėgstamo darbo, o ir mėgstamas kartais nusibosta, todėl labai sveika įgauti naujų patirčių. Šiuo metu aš  daugiausiai konsultuoju verslus komunikacijos klausimais ir man tai klaikiai patinka. Komunikacija labai plati sritis, ji nuolat kinta, smagu žiūrėti, kaip tinkamai sudėliota ji daro įtaką finansiniams rezultatams. Daugiausiai dirbu su strategine komunikacija.

O vakarais išlipu iš klasikinio kostiumėlio, įsisupu į šilkinį gėlėtą chalatą, paleidžiu plaukus, prisipilu vyno ir sėdu rašyti knygos... Juokauju, net neturiu tokio chalato. Vakarais namuose ūžia visi kampai ir liejasi pienas, mūza su megafonu turėtų kaukti, kad ją išgirsčiau. Viskam savas laikas. Kiekvienai mėgstamai veiklai stengiuosi jo atrasti.

Auginate tris atžalas: 15-metę Gustę, 8-erių Herkų ir 6-erių Arą. Ar sudėtinga derinti visus gyvenimo vaidmenis vienu metu – laviruoti tarp karjeros ir šeimos? O galbūt, kaip ir savo knygoje, į gyvenimo iššūkius žvelgiate su humoro skraiste?

Ir sudėtinga, ir smagu. Kartais atrodo, kad viskas, daugiau nebegaliu, sėdu ant balto žirgo ir plaukiu į negyvenamą salą. Su ausų kištukais. O kartais neįsivaizduoju, kaip galima gyventi kitaip.

Šypsena, juokas padeda visais atvejais. Žinau, kad jei pareisiu juoda kaip debesis ir trankydama duris maurosiu ant namiškių, debesys netrukus užslinks ir ant visų namų. Turiu talentą, jei man ne nuotaika, greitai ją galiu sugadinti ir namiškiams. O jau kai pradeda mauroti visi... Todėl stengiuosi jausti atsakomybę. Ne tik už savo, bet ir savo šeimos šypsenas. Kartais pavyksta. O kartais ne.

Neretai mažieji tampa tikraisiais tėvų kasdienybės valdovais. Kaip manote, ar tiesa, kad susilaukus atžalų spėjama atlikti daugiau darbų nei buvo įprasta?  Kuo daugiau darai – tuo daugiau suspėji?

Neturiu pasirinkimo! Mokyklos, būreliai, pasirodymai, susirinkimai... Aš nuolat galvoju, kad ką nors supainiosiu ir kur nors nenueisiu. Dalinamės pareigas su vyru, bet vis tiek karts nuo karto nutinka kas nors netikėto. Juokinga būna tik kuriam laikui praėjus.

Pernai pasirodo, vienas mūsų sūnukas lankė anglų kalbos būrelį darželyje, o mes kažkaip to neužfiksavom. Kai gavom metų gale sąskaitą už visus metus, tai labai juokinga nebuvo. Kitas mažametis savarankiškai metė pramoginių šokių būrelį. Kad nebegaunam sąskaitų irgi pastebėjom tik po poros mėnesių. Daug ten tų būrelių, padorūs mažamečiai viską derina su tėvais. Mūsiškiai kartais padaro savarankiškus sprendimus. Arba mes neišgirdom...

Kai išvakarėse tau pasako, kad oi ryt rytui reikia padaryti kokį nors reikalą, kuriam buvo skirta savaitė, tai tikrai per naktį dirbi sparčiau  ir padarai daugiau nei įprastinėmis sąlygomis. Esame įsukti į greitai riedantį ratą, todėl daugiau darom ir suspėjam, nes neturim kito pasirinkimo. Na, bent jau nenuobodu, tai tikrai. (šypsosi, autr. past.)

Jūsų geriausias draugas, sutuoktinis, juvelyrikos meistras knygos pristatymui nukalė sidabro karūną, puoštą raudonais koralais... Labai miela! Ar antroji pusė išties visuomet palaiko Jūsų  aktyvų, nuolat užimtą gyvenimo būdą? Ar nekyla ginčų dėl, tarkim... buities rūpesčių?

Pagrindinė knygos herojė vadina save Princese.  Kaip gi be karūnos! Bet turiu pastebėti, kad nešioti karūną gerokai nepatogus ir varginantis užsiėmimas.

Vyras iš tikrųjų visuomet palaiko mane. Galvoju, kad įdomumo dėlei kartais galėtų ir prilaikyti.  Ir nuolatos mums kyla ginčų. Dėl požiūrio į tam tikrus dalykus, dėl buities, dėl vaikų auklėjimo. Dėl to, kad jis negirdi, o aš per daug kalbu. Dėl to, kad mūsų vaikas, darželio šventėje vienintelis atrodė kaip valkatukas, nes tėtė vežė jį, bet neišgirdo, kad reikia papuošti šventei ir nematė, kad balti marškiniai kabo ant kėdės. Ir dar nemanė, kad dėl to verta nervintis ir pykti!

Kai nurimstu, manau, kad gal tai normalu. Neįsivaizduoju gyvenimo su vyru, kuris nuolatos man pritartų arba kuriam nuolatos pritarčiau aš.

Pakalbėkime apie Jūsų debiutinę knygą, kuriai įkvėpė Jūsų vaikai, kurią dedikavote moterims, tačiau, kurią mielai skaito ir vyrai. Kuo ši knyga ypatinga?

Man ji ypatinga tuo, kad rašiau ją savo vaikams. Rašiau, kas yra gražu ir smagu, ir tai, kas nuspalvina daugelio moterų kasdienybę. Ir tie dalykai, kurie atrodė labai sunkūs, erzinantys, sekinantys iš šono ir laiko perspektyvos pasirodė... juokingi. Pirmieji skaitytojai siuntė atsiliepimus, kad šypsojosi, juokėsi, kvatojo iki ašarų. Šokinėjau po namus iš džiaugsmo!

Knyga dabar turi  misiją kad žmonės, o ypač moterys daugiau šypsotųsi. Kad kartais į pasaulį, o ypač į sudėtingus dalykus, žiūrėtumėme vaikų akimis. Kai giliai ir sunkiai kapstom visą dieną, savaitgalio ilgą rytą siūlau praleisti lėtai ir lengvai, lovoje su kava ir šypsena su knyga „Pabučiuok man... į šypseną“...

Lyg ir nieko ypatingo, viskas paprasta, lengva, lyg ir negiliai, tačiau labai svarbu. Juk iš tiesų, ko mes besiektume ir bepasiektume, dienos pabaigoje norime jaustis laimingi. Ir šypsotis, ir kad mums šypsotųsi. Argi tai ne beprotiškai svarbu?

Visai netrukus atvyksite į „Knygnešio“ knygyną Londone. Ko Jūsų gerbėjai knygos pristatymo metu gali tikėtis?

Labai nekantrauju, jaudinuosi, ruošiuosi. Neturiu daug draugų Londone, todėl visiškai neįsivaizduoju, ar kas nors apskritai ateis. Atvažiuos knygos iliustratorė Sigutė Barniškytė-Kidd, ji gyvena kelias valandas automobiliu nuo Londono bei mano labai išsiilgta kursiokė Jurga Sefton. Susipažinsiu pagaliau su „Knygnešio“ merginomis. Jau gražus būrelis, paplepėsim ir pasijuoksim.

Kadangi karūnos neatsivešiu (labai smailūs galai, per apsaugą oro oste tikrai nepraleis) tai gal tada ir  aukštakulnių nereikia, ir gražios, bet labai nepatogios suknelės... Tai lyg ir ryškėja vakarėlio konceptas   patogi plati šypsena. Daug juoksimės, jaukiai plepėsim, atsivešiu dovanų. Labai kviečiu ir laukiu visų, kurie nori šypsotis ir dalintis šypsena. Arba tų, kuriems iš po pavasario trūksta vitamino C   vietoj prisigaminsim.

Esate lankiusis Londone ir prieš tai. Kokį įspūdį šis nuolat skubantis miestas Jums paliko?

Lankiausi seniai, kai buvau studentė. Su būsimu vyru ir draugų pora keliavome po Europą. Londone dar tik statė apžvalgos ratą. Atsimenu tik didžiules pūsles ant padų nuo ėjimo  ir tai, kad už paskutinius pinigus ėjau į Šerloko Holmso muziejų. Pinigų užteko vienam bilietui, ėjau aš, nes buvau didžiausia gerbėja draugai laukė gatvėje. Po to šiame mieste tekdavo apsilankyti tik praskrendant.

Netoli Londono gyvena mano draugė Jurga, kursiokė, kartu mokėmės žurnalistikos institute, gyvenome  viename kambaryje bendrabutyje. Ji atvyksta į pristatymą, nors knygą jai jau pristatė kiti kursiokai, o po jo mes kaip senais gerais laikais eisim kur nors ilgai plepėti. Ir kaip senais laikais, apsigyvensim viename viešbučio kambaryje. O ryte   arba į muziejus, arba shopintis čia jau nuo nuotaikos priklausys.

Kokiais gyvenimo pasiekimais labiausiai didžiuojatės?

Vaikai nėra pasiekimas, tai dovana be instrukcijos, kurią atsakingai kuri visą gyvenimą. Tai gal ir netinka ties šituo klausimu. Bet man jie atsakymai į daugelį klausimų.

Pagalvojau ir supratau, kad nemėgstu didžiuotis... Mėgstu džiaugtis. Dabar džiaugiuosi knyga. Stengiuosi džiaugtis mažais dalykais ir mažais pasiekimais. Tikiuosi, kad didžiausi dar prieš akis.

Na gerai, didžiuojuosi savo savybe nemesti visko, kai nepasiseka iš pirmo karto. Nors jau kaip kartais norisi...

Kur nuvežtumėte į Lietuvą iš užsienio atvykusius svečius?

Į savo gimtuosius Druskininkus. Užsodinčiau ant dviračio ir leistumėmės link Raigardo slėnio, pasakočiau istorijas, kaip čia paveikslus tapė Čiurlionis, ir kaip aš vaikystėje važinėjau šitais kalniukais su dviračiu mažais ratukais. Po to gerti mineralinio vandens, nerti į mineralinio ar purvo vonią ir praustis grožio šaltinio vandeniu.

Kokį įsimintiniausią patarimą esate gavusi?

Daug jų, tik spėk gaudyti. Paminėsiu vieną – iš verslo srities. Kai vieno labai patyrusio užsieniečio vadovo prieš daug metų klausiau, kuo remdamasis jis daro svarbius sprendimus, šis atsakė, kad... meta monetą. Net atsisėdau. Ką? O analizės, SWOT, tyrimai, ilgi svarstymai? Nuo jo sprendimo priklausė milijonai. Gavau atsakymą, kad geriau priimti 10 sprendimų ir kitą dieną taisyti aštuonis neteisingus, nei per 10 dienų ryžtis vienam.

Nuo tada stengiuosi sau priminti kuo sudėtingesnė situacija tuo paprastesnio sprendimo reikia. Kaip sakė vienas mano sūnų (ištrauka iš knygos): „Galvoje tik vienas atsakymas – taip-ne-taip-ne“.

Kokią knygą patartumėte paskaityti visiems ir ką skaitote šiuo metu?

Skirtingiems gyvenimo laikotarpiams skirtingos knygos. Dabar man skandinaviškų detektyvų periodas. Perskaičiau visus išverstus į lietuvių autoriaus Jo Nesbo detektyvus. Atradau švedų Mons Kallentoft kriminalinius romanus. Prieš miegą pavartau rytietiškos išminties knygeles.

O rekomenduočiau visiems skaityti lietuvių autorių kūrinius. Šiemet tiek daug įdomių knygų išleista! Paskutinės perskaitytos, skirtingos, kurias tikrai rekomenduoju: Agnės Pačekajės „Prisirpusios senmergės išpažintis“,  Gabijos Vitkevičiūtės „Kalaharis“,  Astros Kar pasakos „Mamų knyga“. 

Kokie įrašai skamba jūsų muzikos grotuve?

Namuose gyvas garsas.O kai gera nuotaika pati dainuoju. Ir paukščiai už lango. Muzika skamba mano automobilyje. Perklausau visas Europos muzikines naujienas. Na, o jei nutinka toks stebuklas, kai lieku viena ir tyloje klausausi Leonardo Coheno.

Įsimintiniausios atostogos?

Man visur gerai. Nėra buvę, kad kurioje nors šalyje nepatiktų. Bet labiausiai žavi Italija. Po susitikimo su skaitytojais Londone, keliausiu savo svajonių atostogų po Toskanos regioną. Ir nutiks ten dar mano gimtadienis... Pirmą kartą per savo gimtadienį išvykstu iš Lietuvos. Užsisakiau akmeninį bokštą, atvažiuos draugų, pasitiksiu savo jubiliejų su šypsena ir po Toskanos saule.

Idealus vakaras. Koks jis jums?

Šią akimirką vakaras terasoje po nusileidusia Toskanos saule, nuo kalno žvelgiant į tolį matomus laukus ir kiparisus. Šalia daug žydinčių saulėgrąžų, o aš, užsikėlusi basas kojas ant kėdės, akimis ganausi po tolius. Niekur neskubu, niekam nieko iš manęs nereikia. Šitam paveikslėlyje, deja, vaikai palikti namuose. Bet vyras yra, tik nuėjo atnešti šalto Prosecco. Ir dar yra jausmas, kad tuoj prigužės daug draugų... O kai būsiu Toskanoj, turbūt svajosiu, kaip apkamšau ir prieš miegą bučiuoju vaikus.

Kokiam garsiam pasaulio vyrui norėtumėte pagaminti vakarienę?

Oi, tikrai  nenorėčiau niekam gaminti. Sugaiščiau laiko ir išsitaškyčiau norėčiau vakarieniauti ir kalbėtis su seru Richardu Bransonu apie tai, kaip jam pavyko sukurti tokias verslo imperijas su plačia šypsena ant veido, apie tai, kaip derina visa tai su savo gražia šeima, apie tai, kad jumoro jausmas nekenkia nei intelektui, nei autoritetui, bet žmonės kažkodėl dažniau stengiasi atrodyti solidūs ir rimti, nei draugiški ir linksmi. O jeigu geriant kavą prisijungtų Gerard Butleris, būčiau absoliučiai laiminga. (juokiasi, – autr. past.)

O su kokia moterimi mielai išgertumėte arbatos?

Jeigu atsukti laiką atgal su motina Terese. Kodėl? Todėl, kad ji žinojo teisingus atsakymus į visus klausimus.

Kino filmas, kurį rekomenduojate draugams?

Paskutinis žiūrėtas, kurį galėčiau rekomenduoti „Jaunystė“ ( „Youth“, P. Sorrentino).

Ką patartumėte, palinkėtumėte lietuviams gyvenantiems kitose šalyse?

Kur begyventumei, lengviau gyventi su šypsena. Žinau, kad kuo mažiau saulės, tuo šypsotis sunkiau. Bet jei šypsaisi, tai ir saulės laukti lengviau.

Istorija, kuri jus visada prajuokina.

Pastaruoju metu mane dažniausiai prajuokina mano vaikai. Paskutinis jauniausio sūnaus pastebėjimas:

Linksmiausias šokis striptizas

Aras (6 m.)

Mama, o tu žinai tokį juokingą šokį striptizas?

Ką???

Na, kai žmogus šoka su stulpu, o visi kiti juokiasi. Žiauriai linksmas šokis.

O tai kas jį šoka?

Suaugę. Berniukai šoka breiką, mergaitės čia, čia, čia. O suaugę šoka striptizą. Labai juokingas šokis!

Čia ne iš knygos „Pabučiuok man... į šypseną“, bet veikėjas tas pats. O knygoje yra daug tokių atradimų.

TRUMPAI

Dievinu... pavasarius, kai pradeda žydėti sodai.

Siaubingai bijau... aukščio.

Nemėgstu... paprikų.

Norėčiau turėti... vilą Toskanoje.

Svajoju, kad... niekas nesirgtų ir nebūtų karo.

Labiausiai nusivyliau... Stengiuosi pamiršti tai, kuo nusiviliu. Arba tuos.

Negaliu atsikratyti įpročio... Oi, daug visokių turiu. Paskutinis, kuriuo nusprendžiau atsikratyti amžinas ieškojimas raktų. Nesuprantu, kodėl aš kiekvieną kartą juos dedu į skirtingas vietas, o po to skubu išeiti, nerandu ir nervingai blaškausi po namus. Nutariau nusipirkti raktų dėžutę ir pasikabinti ją prie durų. Gal padės?

Ramintos knygos pristatymas - birželio 3 dieną 19 val., Knygnešyje, Lituanica Shopping Center (2 aukštas), Beckton Retail Park, Alpine Way, Londonas, E6 6LA

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai