Gegužės 14, 2015
Juventa Mudėnienė dėkoja už galimybę vaikams padovanoti bent valandą laimės
Natalija Voronina 3
Juventa Mudėnienė su šeima ir prezidente Dalia Grybauskaite © Asmeninio archyvo nuotr.

Žurnalistė, buvusi televizijos laidų vedėja Juventa Mudėnienė šiandien visą savo laiką skiria kūrybai ir vaikams: karpiniai iš popieriaus, išleista knygutė vaikams „Triušiukų abėcėlė”, popierinės lėlės – tik maža dalelė viso, ką šiuo metu veikia įžymi moteris. Londonietė dalinasi pasakiškai pozytiviu ir šiltu interviu su Juventa, kuris įkvėps ne vieną iš jūsų.

Esate žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė. O galbūt buvote? Kodėl ryžotės pokyčiams ir ėmėtės kūrybinės veiklos?

15 metų dirbau TV žurnaliste, vedžiau ne vieną laidą, kūriau reportažus „Panoramai”, dirbau tiesioginiame „Labo ryto” eteryje. Iki šiol manau, kad žurnalisto darbas yra pats įdomiausias. Žinoma, smalsiems žmonėms. Vėliau, smalsumo vedina, pasukau viešųjų ryšių keliais, dirbau LR Seime, ministerijoje.

Tačiau nė vienoje tarnyboje, kad ir kaip dažnai šmėžavau ekrane ar turėjau garbės pažinti ir bendrauti su žinomiausiais politikais, menininkais, rašytojais, spalvingais elito žmonėmis, nesu gavusi tiek daug laimės, nesuvaidinto džiaugsmo, tikro žodžio, kaip būdama su vaikais.Turbūt dėsninga, kad surinkusi patirtį, pažinimą, gyvenimo suvokimą, uždariau duris į viešąjį gyvenimą ir metams panirau į knygos vaikams kūrimą.

Esate parašiusi knygą vaikams „Triušiukų abėcėlė”. Pasidalinkite užplūdusiais jausmais kūrybos procese ir po jo. 

Kai pirmą kartą didelėje LITEXPO parodų centro salėje išvydau vaiką, abiemis rankomis apglėbusį mūsų „Triušiukų abėcėlę”, krūptelėjau ir netikėdama įsistebeilijau: ar tikrai tai mano knyga? Mes visi, net ir patys stipriausi, turime gauti patvirtinimą, ar tuo keliu einame, ar gerai darome? Tai, kad knygutė tapo geidžiama, ieškoma ir mylima – didelė laimė! 

Per dvejus metus jau įpratau atlaidžiai išklausyti mamyčių padėkas ir patvirtinimus, kad su „Triušiukų abėcėle” vaikiukas išmoko skaityti, kad greitai pažino raides, kad įsiminė eilėraščius. Tačiau kaskart tai girdint, tarsi medumi širdį užlieja. Pasirašiau ją savo vaikystės vardu – Titė Miku. Taip save vadindavau aš pati. Juventa Mudėnienė – atrodė per sudėtinga smagiai knygutei.

Dabar savo gyvenimą drauge su šeima skirstome – iki „Triušiukų abėcėlės” ir po jos. Nes kūrėme ją visi drauge. Manote, lengva nufotografuoti triušiukus? Sakote, kad pakanka tik juos prilaikyti? Tikrai ne! Tie smalsūs ir judrūs ilgaausiai šmirinėja visur – tik ne tupi reikiamoje vietoje! Fotosesijos vyko ne vieną vakarą. Ir studijoje ir ant mūsų virtuvės stalo, ir netgi bufeto viduje. Fotografavo mano vyras Paulius. Jei klysdavo, tai pats ir taisė tas klaidas, nes po to jis dar ir maketavo knygą. Vaikai prižiūrėjo triušius, kad jie nepatirtų streso ir jaustųsi saugiai. Mat šie gyvūnai – labai jautrūs. Klijavau dekoracijas, ieškojome reikiamų daiktų, detalių, nes norėjome sukurti tikrą triušiukų pasaulį. Taip ir įvyko! Kiekviename puslapyje – kita raidė, kitas personažas, naujas nuotykis. Alamberas, ieškodamas arbatos įkrito į arbatinuką! Išdykėlis Ignas išdaužė indelius, įlindęs į seną indaują! Fotografas Feliksas po fikusu fotografavo Feliciją. Vilniukas apvirto vežimaičiu važiuodamas. Jie tokie skirtingi – profesijomis, charakteriais, temperamentais. 

Knygos nerastumėte knygynuose, nes manėme, kad patys sukūrę, išleidę, patys ir parduoti jas turime: mugėse, parodose, renginių metu. Tačiau kiekvienoje knygelėje įrašomi tik tam vaikui skirti triušiukų linkėjimai! Vėliau išleidome stalo žaidimus ir netgi popierines lėles – triušiukus  Miką ir Pupą. Tiesa, jie jau turi ir estiškus vardus: Juss ir Juula! Nes netrukus bus parduodami Tartų Žaislų muziejuje! 

Popierinės lėlės? Tos, kur kiekviena turėdavome ir vis naujas sukneles piešdavome? Kaip sugalvojote jas atgaivinti?

Lėlės – stebuklingas dalykas! Jos geba labiau atverti vaikus nei žmonės. Savo edukacinėse programose šeimoms ir vaikų grupėms ne tik skaitome, bet ir žaidžiame! Buriame sapnus, dainuojame raides, kerpame ir spalviname mažutėlyčius triušiukų namukus, aptverdami juos tvorelėmis. Su didesniais kalbame apie knygos kūrimo procesą, gyvūnų fotografavimo specifiką. Įdomu vaikams. Mums taip pat įdomu. Vykstame visada drauge su vyru, nes abu viską kūrėme drauge. Tai  tapo ir geru pavyzdžiu vaikams, dažnai augantiems išsiskyrusiose šeimose, kad tėčiai taip pat skaito, žaidžia. Ir Paulius mielai atsako į vaikų klausimus, pats klausia ir klausosi. Juk svarbu ne tik kalbėti, dar svarbiau – klausytis vaikų ir  juos išgirsti! 

Džiaugiuosi lanksčiais pedagogais, kurie geba girdėti vaikų poreikius ir taikytis prie jų. Jau dvejus metus keliaujame  po Lietuvos bibliotekas, mokyklas, darželius, vykome ir į lietuviškas mokyklas Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje. Ar skiriasi vaikai? Taip! Mūsų vaikai – labai gražūs! Visur. Tiesa, vienur skurdesniais drabužėliais, kitur puošnesniais. Tačiau visi – smalsūs, aktyvūs, atsiveriantys nuo gerų žodžių ir tikrų jausmų. Patiriu tai visą laiką! Todėl jaučiu, kad Dievulis pasuko mano gyvenimą taip, kad galėčiau dalintis savo meile, fantazija, pasakomis. Nežinau, į kokius namus kaskart sugrįš tie vaikai po mano programos, kiek meilės jie gaus, ar apkabins juos kas, ar paskaitys knygą. Todėl turiu didelę privilegiją ir džiaugsmą – padovanoti jiems vieną laimės valandą. Netaupydama savo jausmų ir negailėdama šilumos. Triušiukai – stebuklingas būdas kalbėti apie gerumą ir džiaugsmą, apie draugystę ir išdykavimus. Sukūrėme pasakišką triušiukų pasaulį. Ir jeigu galiu jį dovanoti vaikams – tai vaikų spindinčios akys tampa didžiausia mano laime!

Jūs taip pat turite aistrą karpiniams iš popieriaus: karpinius japoniškais motyvais, rengiate karpinių parodas ir dirbtuves. Kokią reikšmę ši veikla Jums turi?

Jeigu galėčiau, nuleisčiau didelį karpinį iš... oro baliono! Arba „aprengčiau” juo Vilniaus Rotušės kolonas. Popierius, kaip ir žmogus, nėra tik trapus ir silpnas. Jis  daug  stipresnis ir atsparesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gal jį užgrūdina kietos ir aštrios žirklės? Bet greičiau jau – minties jėga ir pasitikėjimas, kad viskas yra įmanoma.

Pradėjusi karpyti dar studijų Vilniaus universitete metais, taip ir negaliu sustoti. Tai nereiškia, kad karpau nuo ryto iki vakaro, septynias dienas per savaitę. Oi, ne! Karpau, kai į galvą šauna gera mintis, kai pamatau ką nors gražaus, ką galėčiau savaip perkelti į popierių. Žinoma, pirmiausiai, piešiu eskizą. Nors karpydama galiu daug ką pakeisti. Anksčiau pergyvendavau, jeigu netyčia nukirpdavau kokį „mandrą” suraitymą, tačiau dabar žvelgiu į tai daug paprasčiau: arba jo nereikėjo, arba dailiai priklijuoju.

Karpiniai – gražus, trapus ir neįtikėtinai išraiškingas menas. Mėgstu proceso pradžią, kai dailiai ant popieriaus gula idėja,  ir pabaigą, kai paskutinis čekštelėjimas palydi paskutinį nereikalingą šiukšliuką ir galiu „išleisti” popierinį nėrinį į laisvę. Tačiau dar nuostabiau stebėti įsijautusius karpytojus, kai vedu savo kūrybines dirbtuves. Praėjusį rudenį turėjau garbės karpyti su beveik šimtu Anglijos lituanistinių mokyklų mokytojų, kasmetiniame seminare, Londone. Didelis džiaugsmas! Kai per Lietuvos ambasados salės grindis nuvingiavo iškarpytas traukinukas su 87 vagonėliais, visi labai didžiavomės. Buvo labai malonu sužinoti, kad vėliau jis papuošė ambasados Kalėdų eglę. 

Pradėjau ne nuo pramoginių ir ne nuo komercinių dirbtuvių, o nuo pamokų vaikams, turintiems negalią. Keletą  metų važiuodavau karpyti drauge su vaikais, turinčiais Dauno sindromą. Drauge atidarėme ir pirmąją parodą UNESCO Lietuvos sekretoriato galerijoje „Labas rytas, mano angele!”. Džiaugėmės ne įmantriais karpiniais, o gebėjimu iškirpti paprasčiausią saulutę ar širdelę. Ir niekada niekur nesu mačiusi tokio nuoširdaus džiaugsmo, kokiu džiaugiasi tie vaikai. Jiems kiekviena linija ar forma – tikras išsūkis, tad garsus džiugesys aidi po kiekvieno sėkmingo kirpimo! 

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai