Balandžio 28, 2015
Fotografė: „Iš Lietuvos išvykau dėl siauramąstiško žmonių požiūrio”
Natalija Voronina 2
Savo kūrybos darbais menininkė tikisi pakeisti tautiečių požiūrį į meną. © Miglė Backovaitė. Elne Photography nuotr.

Menininkė iš Panevėžio Miglė Backovaitė, Londone skaičiuojanti jau antrą dešimtmetį, džiaugiasi sostinės teikiamomis galimybėmis ir fotografės karjera. Nors Lietuvoje rengtos parodos sulaukė itin kontraversiškos reakcijos, Londone moteris jaučiasi pripažinta, laisva, įkvėpta ir įvertinta. 

Su „Londoniete” fotografė dalijosi mintimis apie savo aistrą kūrybai, religiniais motyvais įkvėptas fotografijas ir planus, padėsiančius pakeisti lietuvių požiūrį į meną. 

Migle, į Londoną atvykai prieš 14 metų. Kaip tau čia sekasi?

Trečiame anglų filologijos studijų kurse Klaipėdos universitete, pasiėmiau akademines atostogas ir išvažiavau laimės ir naujų potyrių ieškoti į Londoną. Buvau labai laiminga, gavusi darbą „Phoenix” teatro narių klube, kur po spektaklių rinkdavosi visi Soho teatrų aktoriai ir šokėjai – čia dirbdama barmene susipažinau su įdomiais žmonėmis ir nemokamai galėjau lankytis teatruose. Metai prabėgo labai greitai, sugrįžau į Lietuvą užbaigti studijas, o iškart po jų gavau pasiūlymą dėstyti universitete, tačiau tolimesnių planų su Lietuva nebesiejau. Žinojau, jog būtent Londonas yra mano namai. 

Čia jaučiuosi laisva, netgi anonimiška. Galbūt sudėtingiau būti pastebėtai, ypatingai meno srityje, tačiau stilių, vaizdų, garsų, nuomonių įvairovė ir laisvė yra tai, ko kiekvienas kūrėjas trokšta. Londone visko labai daug, svarbiausia, nepasiklysti šiame galimybių vandenyne ir nepasiduoti kasdieninei rutinai.  

Labiausia mane įkvepia besikeičiantys žmonių veidai. Nors neesu miesto žmogus, tačiau patinka būti mase, plaukiančia lietumi nutekėjusiomis gatvėmis. Tiesiog dievinu kapines, ypač senas. Tokių unikalių vietų kaip „Nunhead Cemetery” nerasi niekur! 

Daug metų gyvenau vadinamose „warehouse” patalpose, labai alternatyviai: su bendraminčiais rengdavome parodas, muzikinius renginius – šiuo būdu subūrėme nemažai lietuvių į vieną vietą. Taip pat turėjau ir savo fotostudiją. Šiuo metu gyvenu labai ramioje vietoje, prie ežero, tradiciniame bute, tačiau visgi visai netradiciškai. 

Kada tavo gyvenime atsirado meilė fotografijai? 

Į meną buvau linkusi nuo vaikystės. Lankiau dailės mokyklą, norėjau tapti tapytoja, gyventi Užupyje ir pardavinėti paveikslus Pilies gatvėje! Juokauju, žinoma! 

Fotografijos kaip meno rūšies anksčiau net nesuprasdavau, o galbūt tiesiog nepastebėdavau. Tikrasis menas tuomet atrodė tapyba, skulptūra, instaliacijų menas.  Fotografija susižavėjau vėliau, kai įžvelgiau skirtumus tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos, ir koks grožis užfiksuojamas filmuke.

Londone sutikau vieną fotografą, kuriam kartais papozuodavau: su juo darydavome  keisčiausias foto instaliacijas su piešiniais ant kūno, rudeninių lapų krūvomis, nuogybėmis sutemus. Šio proceso dėka supratau, kad man patinka scenografija,  žmogaus kūnas, erdvė už jo ir neišsemiami scenarijai to, kas vyko, kas galėjo įvykti. Pamažu pradėjau rinkti įdomius charakteringus žmones savo pačios projektams: metro, parodose, gatvėse, tiesiog prieidavau prie man įdomių žmonių. 

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Fotografavimas – mano įkvėpimas: noras matyti, pajausti, išgirsti, sustabdyti ir nešioti ilgai. O galbūt sukurti iš naujo?  Ar bent jau suteikti naują pavidalą?

Fotografuodama aplinką ir žmones tarsi fiksuoju savo pačios gyvenimą – tai savotiškas savojo kelio įprasminimas. Dokumentuoju mintis, gimusias giliai, konceptus, kuriuos pati geriausiai suprantu vaizdų pavidalu – žodžiais neapibūdinsi. Emocija, estetika, momentinis pojūtis, asociacija, sąmonės srautų nebylūs elementai suberti į vieną visumą ir padriki žmonių kūnai, įrėminti šviesa; stikliniai indai, neperskaitytų knygų pelenais išdažyti veidai – štai kas yra kūryba. Vyksmas, persikėlimas į kitą upės krantą, potvynis, išėjimas iš savo ribų, pavaldumas dėsniams, minties anarchija, ramybė, kelias į save, išsigryninimas. Priartėjimas prie savo esybės ir buvimas viena spalva, vienu garsu toje pačioje plokštumoje – kalbant apie kūrybinį procesą, visi šie konceptai patys lenda į galvą. 

Niekada neplanuoju iš anksto, kaip fotografuosiu, kokiose pozose. Turiu galvoje tik bendrą nedetalų vaizdo planą. Į fotosesiją einu be juodraščio. Atsiduodu akimirkai, atsiveriu aukštumai ir intuicijai, leidžiu sau priartėti tarsi prie „uždrausto vaisiaus”, apgauti Dievus ir likti nenubausta.

Fotografija liks su manimi visą gyvenimą. Net jei ir nustosiu fotografuoti. Juk tai matymas, tai perspektyva žiūrėti į pasaulį iš savojo atspirties taško. Kartais galvoju, kas šiame gyvenime yra pastovaus? Žmonės ateina ir išeina, draugai keičiasi, meilė atsiranda ir išblėsta, o kūryba lieka. 

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Ar dirbi individualiai, o galbūt turi savo komandą? 

Dažniausiai dirbu individualiai, bet kartais reikia kostiumo ar makiažo paslaugų, tuomet kreipiuosi į šių sričių specialistus. Dažnai pati esu ir stilistė, ir scenografė. Kartais netgi kuriu aksesuarus ar apdarus fotosesijoms. 

„Paskutinės vakarienės” projektui apsiaustus kūrėme su vienu iš fotosesijos dalyvių. Paskutinį vakarą dariau karūną iš spygliuotos vielos – net rankos nukraujavo. Scenografiją sugalvojau pati. Su gero draugo fotografo Willie Nash pagalba jo studijoje pastatėme kambarį, nudažėme sienas mėlynai, sukalėme stalą. „Paskutinės vakarienės” projekte dalyvavo 12 apaštalų, Jėzus ir Magdalietė, makiažo specialistė, plaukų stilistė, video montuotojas ir aš. Nebuvo nei stilisto, nei režisieriaus – už viską buvau atsakinga pati. 

„Paskutinė vakarienė”. Miglės Backovaitės nuotr. „Paskutinė vakarienė”. Miglės Backovaitės nuotr.

Man patinka intymumo jausmas fotosesijos metu, bandau kiek galima labiau įsijausti į kitą žmogų, leisti jam jaustis laisvai. Tad dažniausiai fotografavimo metu būnu tik aš ir fotosesijos herojus ar herojai, kartais net visažisto buvimas šalia gali sujaukti energiją. 

Fotografijose dažnai lieti religijos temas, „Paskutinėje vakarienėje” - net labai aštriai. Ar nebijai savo darbais įžeisti praktikuojančių religijos atstovų? 

Man patinka religinė simbolika, muzika, atributika, atmosfera, mistika, mįslės susijusios su ja, religijos įtaka žmonių masėms. Tiesos nežino niekas. Galbūt jos net nėra, o ir faktai dažnai keičiasi. Nemanau, kad religinių motyvų individuali interpretacija ir jų panaudojimas turėtų būti priimtas asmeniškai. Juk tai kūryba.

„Paskutinė vakarienė” sukėlė nemažai pasipiktinimų Lietuvoje, nes visiems apaštalams ir Jėzui buvo raudonai nulakuoti nagai. O nulakuoti buvo tam, kad išreikštų mintį, jog šiuolaikiniame amžiuje ribos tarp moteriškumo ir vyriškumo pamažu nyksta. Ir jei Jėzus būtų dabartyje gimęs žmogus – tai kodėl jis negalėtų būti su tatuiruotėmis ir nagus nusilakavęs raudonai? O galbūt vietoj Magdalietės meilės istorijoje būtų dalyvavęs Petras?  

Miglės Backovaitės nuotr. Miglės Backovaitės nuotr.

Asmeninę parodą iš šių nuotraukų dariau savo gimtajame mieste Panevėžyje. Gerai pažinodama savajį miestą, iš anksto buvau nusiteikusi priimti visapusiškas nuomones. Susilaukiau labai daug gerų atsiliepimų, tačiau nestokota ir  aštrios kritikos dėl iškraipytų faktų ir Kristaus raudonai nulakuotų nagų. Sveiką ir protingą kritiką priimu, tačiau susilaukiau ir daug kritikos iš žurnalistų: buvau išvadinta agresyvia padugnių ir transvestitų fotografe, kuri iškraipydama Bibliją, siekia išgarsėti.

Labai liūdna suvokti, kad yra tokių negatyvių žmonių, kaip toji žurnalistė, kuri ne tik iškraipė citatas, bet ir paniekino mano darbus, į kuriuos įdėjau savo sielą, paskyrusi bent 5 – erius metus tik kūrybai ir išleidusi nesuvokiamą pinigų sumą darbų įrėminimui ir spaudai.

Ar Londono auditoriją tave priima kitaip, nei Lietuvoje?

Anglijos piliečiai ir tie, kurie renkasi čia gyventi, yra atviresni naujoms idėjoms ir tolerantiškesni nei Lietuvos žmonės. Londone gyvenantys žmonės gerbia vieni kitų religinius skirtumus, o ir homofobu čia nepabūsi.   

„Paskutinė vakarienė” buvo eksponuota keletoje parodų Londone ir nė iš vieno renginio neesu girdėjusi panašios kritikos kaip Lietuvoje, sulaukiau tik gerų atsiliepimų. Meno kritikas atrinko ir priėmė mano darbus į prestižinę vakarų Londone esančią meno galeriją. Sulaukiau motyvacinių paskatinimų stiliaus unikalumo atžvilgiu, bet ne įžeidinėjimų.

Nenuleidžiu rankų ir labai tikiuosi ateityje Lietuvai surengti parodas itin opiomis temomis: žmogaus seksualumo ir saviraiškos, intymumo, o taip pat fetišo tema. Bent jau tokiu būdu prisidėsiu prie Lietuvos žmonių pasaulėžiūros plėtimo. Juk iš Lietuvos išvykau būtent dėl siauramąstiško vienakrypčio žmonių požiūrio. 

Dainininkė Johanna Glaza. Miglės Backovaitės nuotr. Dainininkė Johanna Glaza. Miglės Backovaitės nuotr.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai