East West Consulting (EWC) direktorė Kristina Mėčinskaitė kasdien mato Lietuvą paliekančius žmones. Ir ji pati dvejus metus praleido Škotijoje, Crieff miestelyje, kuriame dirbo padavėja. ,,Visiškai nesigailiu dėl šio gyvenimo laikotarpio, atvirkščiai - tai didžiulė patirtis“, - sako ji. Dabar Kristina vadovauja kompanijai, kuri padeda tautiečiams siekti aukštojo mokslo diplomų ar darbo praktikos bei stažuočių galimybių užsienyje. 
 
Prieš penkis metus buvote atvykusi gyventi ir dirbti į Škotiją?  Kas tuomet lėmė apsisprendimą? 
Vienas iš pagrindinių apsisprendimo faktorių buvo materialinis. Aš ir mano gyvenimo draugas užbaigėme studijas ir susimąstėme: o kas toliau? Turint tėvus Vilniuje nuomotis butą atrodė kvaila ir nenaudinga, o gyventi su jais irgi nenorėjome. Nusprendėme numoti ranka į visas ambicijas ir susikoncentruoti ties finansine gerove. Man visiškai ne gėda dėl šio gyvenimo laikotarpio. Jis davė labai daug patirties. Dirbama padavėja labai daug mąsčiau ir grįžusi supratau, kad nebenoriu grįžti į tą veiklą, kuriai atidaviau savo studentiško gyvenimo metus. 

Baigėte magistro studijas Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, gerai mokėjote anglų kalbą. Ar vis dėlto buvo sunkumų ieškant darbo  svečioje šalyje? 
Darbą mums padėjo surasti agentūra. Išvykome pagal darbo praktikos programą, su garantuota pusės metų sutartimi. Buvo labai sunku suspausti visas savo ambicijas į kumštį ir važiuoti dirbti padavėjais. Mūsų tobula anglų kalba, Didžiosios Britanijos darbdaviams nepasirodė tokia jau tobula. Taip pat jie reikalavo patirties. Jeigu pageidaujama administracinio darbo, tai patirtis turi būti būtent Didžiojoje Britanijoje. Tačiau kartais labai sveika nusiimti karūną ir pažiūrėti į realų pasaulį ne pro rožinius akinius. Tada pradedi suprasti, kad niekam neįdomūs tavo diplomai, padėkos raštai, pasiekimai. Niekam neįdomu, koks tu protingas savo tėvų ar iki tol tave supusių žmonių akyse. Darbdaviams tik įdomu, ar tu moki ir sugebi dirbti savo darbą kokybiškai ir greitai. Ir tai viskas. Todėl kartais labai sunku paaiškinti mamoms, skambinančioms į EWC agentūrą dėl savo vaikų, kad frazė ,,bet gi mano vaikas turi diplomą“, deja, nėra lemiančioji siūlant jam vienokią ar kitokią jo profilį atitinkančią programą. Taip pat supratau, kad užsienyje darbdavys mieliau pasirinks savo tautietį, kuris baigė tik mokyklą, bet dirba savo sferoje dešimt metų, negu tave su visais diplomais ir pasiekimais, bet be patirties. 

Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą? Ar nematėte perspektyvų likti Škotijoje? 
Išvažiuodami į Škotiją, buvome iš karto užsibrėžę konkretų tikslą – uždirbti tam tikrą pinigų sumą. Svajojome susikurti tvirtą pagrindą po kojomis Lietuvoje, tam, kad grįžus namo galėtume ieškotis darbų, kurie teiks malonumą, o ne koncentruotis ties kuo aukštesnio atlyginimo siekimu. Didžioji Britanija yra nuostabi šalis ir Škotija paliko tikrai labai didelę žymę mūsų širdyse. Perspektyvų ten turi bet kas, kas gerai moka anglų kalbą ir pasiruošęs sunkiai dirbti, siekdamas savo tikslo. Mes taip pat turėjome tokių pačių perspektyvų. Buvome pradėję lankyti darbdavių finansuojamus mokymus vadovų pozicijoms užimti. Laikydamiesi sąžiningumo principo (juk žinojome, kad planuojame grįžti namo), nusprendėme apie tai pranešti darbdaviui, kad neeikvotų savo pinigų ir laiko mums, nes dirbti pas jį negalėsime. Deja, dauguma mūsų tautiečių vengia ar tiesiog tingi naudotis valstybės ar darbdavio duotomis mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo galimybėmis, o tai labai apsunkina jų integraciją šalyje. 

Kaip pradėjote dirbti East West Consulting? 
Istorija labai nuobodi ir banali. Grįžusi ir Didžiosios Britanijos ieškojau darbo. Ši kompanija pritraukė mano dėmesį todėl, kad darbas buvo su jaunimu, o tai, aišku - mano stichija. Taip pat, tarptautiniai jaunimo mainai leistų man pritaikyti įgytą tarpkultūrinio bendravimo patirtį. Jos tikrai man netrūko – vyrauja stereotipas, kad, jeigu dirbi JK, tai aplink vien lenkai ir lietuviai. Netiesa. Nemažai žmonių iš PAR, Pietų Korėjos, Indijos, Australijos, Malaizijos, Prancūzijos, Ispanijos ir, aišku, Lenkijos ir Latvijos. Beje, iš Lietuvos buvome tik mes dviese iš 500 dirbančių viešbutyje žmonių. Pamačiau skelbimą, paskaičiau apie įmonės veiklą, išsiunčiau savo CV, buvau pakviesta į pokalbį, praėjau atranką iš pirmo karto ir jau po kelių dienų buvau pakviesta pasirašyti darbo sutarties.  

Padedate lietuviams išvykti studijuoti į JK. Kokias specialybes dažniausiai renkasi lietuvaičiai? 
Kadangi ši programa yra gan nauja (pradėjome ją vykdyti nuo 2009 metų pavasario), būtų sunku išskirti populiariausią mokslų kryptį. Bakalauro studentai domisi politikos mokslais, užsienio kalbų, turizmo ir socialinių studijų kryptimis. Į magistrantūrą pretenduojantys kandidatai dažniau kreipiasi dėl įstojimo į finansų, ekonomikos ir marketingo specialybes. 

Siūlote ir stažuotes JK. Papasakokite apie tai plačiau. 
Stažuotės JK - būtina studijų dalis visiems studijuojantiems Didžiosios Britanijos universitetuose. Yra nemažai įmonių, kurios su didžiuliu noru priima jaunuosius specialistus ir netgi gali pasiūlyti apmokamas stažuotės vietas. Pagrindinis reikalavimas – studento statusas ir galimybė stažuotis ne trumpiau nei 6 mėnesius. Kuo anksčiau studentai kreipiasi į mus dėl būsimos stažuotės vietos, tuo daugiau variantų mes galėsime pateikti. Manau, kad ši programa suteikia ne tik profesinio tobulėjimo galimybę, bet ir progą pagerinti anglų kalbos lygį bei surasti naujų pažinčių, kurios galėtų praversti ateityje.  

Taip pat konsultuojate įdarbinimo klausimais Anglijoje. 
Į mus kreipiasi labai įvairaus amžiaus ir įvairaus išsilavinimo žmonių, tačiau mes dirbame išimtinai tik su studentais ir jaunimu iki 29 metų. Pasiūlyti programas galime tik šiuos kriterijus atitinkantiems klientams. Daugiausia pasiūlymų, kaip ir kitose šalyse, taip ir Anglijoje, turime aptarnavimo srityje, t.y. viešbučiuose, restoranuose, kavinėse, pramogų parkuose. Dažniausiai tokių darbų mūsų klientai ir pageidauja. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai nemokantys kalbos ir neturintys patirties jaunuoliai kreipiasi į mus, tačiau nori kvalifikuoto ir itin gerai apmokamo darbo. Suprantama, kad jų svajonėm išsipildyti nelemta ir tenka rinktis nekvalifikuotus darbus ir pradėti nuo žemesnės grandies darbuotojų ir minimalaus atlyginimo. Turime ne tik žemos kvalifikacijos pasiūlymų, bet ir darbų viešbučių, biurų administracijoje. Tinkamų kandidatų joms surandame ne dažnai. Pagrindinė kliūtis tampa kandidatų anglų kalbos lygis. Nors kandidatas Lietuvoje anglų kalbą moka gana gerai, pradėjus bendrauti su Didžiosios Britanijos darbdaviais, o ypač Škotijos regiono, pasirodo, kad kalbos lygis nėra pakankamas. 

Kaip manote, kodėl tiek daug lietuvių geresnio gyvenimo vyksta ieškoti  svetur? 
Šiuo klausimu Lietuvoje diskutuojama jau daugelį metų, todėl nieko naujo pasakyti negalėsiu. Jaunimui, neturinčiam patirties, Lietuvoje niekada nebuvo lengva susirasti darbą pagal specialybę, o krizės metu tai tapo beveik neįmanoma. Todėl jauni, ką tik baigę mokslus jaunuoliai, tiesiogine šio žodžio prasme yra priversti emigruoti ir dirbti toli nuo Lietuvos. Užsienyje net žemiausioje grandyje ir minimalų atlyginimą gaunantis žmogus gali be rūpesčių išgyventi. Lietuvoje su tokiomis kainomis ir mokesčiais tai tiesiog neįmanoma. Be to, kaip žinia, daugelis jaunų žmonių turi nemažas banko paskolas ir neteko darbų, tad vėlgi, darbas užsienyje tampa vienintelė viltis pragyventi ir neprarasti savo būsto. Užsienyje yra kur kas didesnės perspektyvos ir karjeros galimybės. Jaunas žmogus, net ir pradėjęs dirbti viešbučio pagalbiniu darbuotoju, labai greitai gali pakilti į daug aukštesnes pareigas. Tereikia dirbti nepriekaištingai ir rodyti reikiamą motyvaciją. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip žinome, iš tokio lygio darbuotojo aukščiau pakilti praktiškai neįmanoma. Dabar dar didesnį emigracijos antplūdį sukelia ir naujoji mokslo reforma, kai už mokslus Lietuvoje reikia mokėti itin dideles sumas. Nenorėdami įklimpti į studijų paskolas čia, Lietuvoje, vieni jaunuoliai nusprendžia kol kas nesimokyti, o užsidirbti pinigų užsienyje. Kiti tiesiog išvyksta mokytis į užsienį, nes ten mokslas arba nemokamas, arba paskolų sistema yra gerokai palankesnė ir netampa našta. 


Ar sulaukiate laiškų, skambučių iš laimingų studentų, kuriems padėjote išvykti studijuoti į užsienį? 
Su studijomis užsienyje pradėjome dirbti tik pernai, todėl ši sritis dar nauja. Tačiau jau daug metų dirbame su stažuotėmis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Iš ten išvykusių mūsų klientų visuomet susilaukiame šiltų elektroninių laiškų, kuriuose jie dalinasi savo įspūdžiais ir informacija. Kadangi parengti dokumentus ir surasti stažuotės vietą didelėse JAV kompanijose užtrunka nemažai laiko, su dalyviais tenka daug bendrauti. Susidraugaujame ir asmeniškai džiaugiamės už kiekvieno iš jų sėkmę. Labai smagu sulaukti jų padėkų, todėl stengiamės kad visi mūsų paslaugomis liktų patenkinti. Tai pasiteisina - kiekvienas iš mūsų darbuotojų kasmet išsiunčia ne tik visiškai naujų klientų, bet ir bent po keletą praėjusiais metais dalyvavusių klientų draugų ir pažįstamų, kurie ateina pagal rekomendacijas, o vėliau mielai patys mus rekomenduoja savo draugams.  

Kaip atrodo Jūsų eilinė darbo diena? 
Esu pelėda, todėl kai tik pradėjau dirbti, mūsų ofisų darbo pradžios laikas buvo pakeistas iš devintos į dešimtą valandą. Keliuosi įvairiai. Kartais - likus keturiasdešimčiai minučių iki darbo pradžios, o kartais ir prieš kelias valandas. Kadangi aš ir mano antroji pusė dirbame miesto centre (taigi jis mane ir veža į darbą), tad kelias į ofisą užtrunka tik dešimt - penkiolika minučių. Namo grįžtu visuomeniniu transportu. Turiu vairuotojo pažymėjimą, tačiau nevairuoju, nes nematau būtinybės. Visi verslo susitikimai vyksta Senamiestyje, kur yra ir mano darbovietė, taigi viskas čia pat. Pas mus galioja viena nerašyta taisyklė – kas pirmas ateina į ofisą, tas ruošia visiems kavą. Taigi, darbo diena prasideda nuo kavos puodelio ir nuo trumpo pokalbio su kolegomis apie tai, kas ką veikė vakare arba savaitgalį. Toliau tikrinamas elektroninis paštas, atsakoma į laiškus. Mano pareigos yra labiau administracinės ir vadovavimo, tačiau niekada nevengiu dirbti ir su klientais. Man tai suteikia savotišką vienybės su personalu jausmą ir neatitrūkimą nuo tiesioginės įmonės veiklos. Visa darbo diena, kuri sezono metu dažniausia baigiasi apie vidurnaktį (dėl laiko su Amerika skirtumo) – nuolatinis bendravimas, bendravimas ir dar kartą bendravimas.  

Papasakokite kokį linksmą nutikimą iš savo darbo patirties? 
Mūsų kompanija gyvuoja jau 16 metų, tad natūralu, kad per tiek laiko buvo visokių nutikimų. Vienas labiausiai įsiminęs ir nustebinęs mūsų kolektyvą buvo susijęs su studenčių stažuote viešbutyje Graikijoje. Pagal stažuotės sąlygas, merginoms buvo suteikta apmokama stažuotė, nemokamas apgyvendinimas ir maitinimas. Merginos atvyko į vietą iš Lietuvos šeštadienį ankstų rytą, apie 4 valandą ir 5 valandą ryto jau intensyviai skambino mums į darbo mobilųjį telefoną. Nors savaitgaliais nedirbame, tačiau šiuo atveju teko daryti išimtį ir telefono ragelį kelti 5 valandą ryto šeštadienį, nes visada esame pasirengę operatyviai reaguoti bei padėti spręsti mūsų dalyviams iškilusias problemas. Tačiau merginų problema buvo daugiau nei neeilinė – šeštadienio rytą mūsų darbuotoja buvo pažadinta ir gavo barti dėl to, kad atvykusios merginos nerado tualetinio popieriaus ir šaldytuve nebuvo pridėta maisto! Teko paaiškinti, kad maitinimas suteikiamas darbo vietoje, valgykloje, na o tualetiniu popieriumi ir kitomis merginų higienos priemonėmis darbdavys pasirūpinti neprivalėjo ir kad jis tikrai kainuoja tik keletą centų, todėl tai neturėtų sukelti problemų. Kartais dalyviams tenka aiškinti netgi, atrodytų, elementariausius dalykus. 

Kokie Jūsų artimiausi planai? 
Vieni iš pagrindinių planų yra skatinti Lietuvos jaunimą kuo daugiau keliauti, studijuoti, stažuotis užsienyje. Pratinti juos prie minties, kad grįžimas iš užsienio į Lietuvą tai nėra vien nauja mašina, bet ir begalė naujų įspūdžių ir patirties. Labai norėtųsi, kad pagerėjus Lietuvos ekonominei situacijai Lietuvos jaunimas (kaip būdinga užsienio šalių jaunimui) galėtų labiau koncentruotis į  įvairių tobulinimosi kursų programas, o ne susitelkti ties darbu, siekiant tik kuo daugiau uždirbti. Norėčiau pagaliau surasti laiko išmokti dar vieną užsienio kalbą, dalį etato dėstyti studentams komandinio darbo ir lyderystės paskaitas, kad jie nebūtų tokie susiskaldę grupelėmis, pradėtų bendrauti. 

Ko palinkėtumėte skaitytojams? 
Linkėčiau jiems pasiimti iš britų kultūros visus privalumus: mandagumą, mokėjimą stovėti eilėse, savotišką humoro jausmą. Būtinai išsaugoti savyje nuoširdžią užuojautą, mokėjimą išklausyti ir patarti, draugui prašant pagalbos vidurį nakties šokti į mašiną ir važiuoti jo pasiimt iš oro uosto arba stoties. Tiesiog linkiu mylėti ir gerbti šalį, kuri suteikė geresnio materialinio gyvenimo galimybes, bet nepamiršti gimtinės.