Neįkainojama patirtis aukštojo siuvimo namuose Londone, drabužiai, puošiantys įžymius aktorius ir kitas pasaulinio garso žvaigždes, meilė Lietuvai ir dar daugiau –  „Londonietės” interviu su charizmatiška aukštosios mados siuvėja Maria Mikštaite-Quemeraye.

Į Londoną atvykote prieš 15 metų. Kokie jausmai užplūsta apie šį miestą pagalvojus? 

Iki šių dienų negaliu rasti atsakymo, kodėl aš čia? Manau, mano gyvenime buvo laiko tarpas, kai norėjosi atrasti kažką nepatirto, unikalaus, intriguojančio. Širdis troško erdvės! Ir tik dabar praėjus tiek metų, galiu drąsiai sakyti, jog šis troškimas manęs neapvylė.

Londonas – miestas, kupinas istorijos, ekstavangancijos, angliško aristrokratiškumo, išdidaus barbariškumo, nepaliaujamo judesio. Londoniečių gebėjimas talentingai supinti eleganciją ir vulgarumą mane tiesiog žavi. Šias subtilybes, manau, tikrai būtų sunku surasti kituose miestuose ar kultūrose.

Čia aš profesonaliai užaugau. Šis miestas man davė neįkainojamą gyvenimišką patirtį. Londoną dar ilgai nešiosiu savo širdyje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kada ėmėtės siuvimo amato? 

Esu amatininkė nuo gimimo. Šią sėklą manyje pasėjo mano mama. Potraukis medžiagų skiautėms atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, kai iš savo kaimynės siuvėjos paslapčia „vogdavau” medžiagų nuoraižas, į kurias po to supdavau lėles. 

Teko ne kartą nuvilti mamą už sujauktas drabužių lentynas ir paliktas skyles jos suknelėse (juokiasi - aut.past.). Laikui bėgant atsirado brandesnis potraukis siuvimui, kurio pradžiamokslį įgijau būdama Lietuvoje, o aukštojo siuvimo durys į pasaulį atsivėrė čia, Londone.

Siuvimas – mano kraujyje! Tai mano gyvenimas, prisigėręs emocijų, išgyvenimų, jaudulio ir tyro žavesio. Tai vienas iš amatų, kuriuos sunku apibūdinti žodžiais.

Ar siuvimo kelias Londone Jums buvo lengvas? 

Šios istorijos pradžia išties nebuvo lengva: teko greitai apsiginkluoti geležine kantrybe ir „panardinti galvą į darbus”. 

Baigusi siuvimo (angl. bespoke tailoring) studijas „London College of Fashion”, persikrausčiau keletos sezonų darbui į „Glyndebourne” operos namų kostiumų departamentą. Nepaisant smagių įspūdžių, visgi širdis troško tikrojo siuvimo amato. 

Gryžusi į Londoną pasibeldžiau į porą siuvimo namų Savile Row gatvėje. Būtent ten pamačiau tikruosius šios prabangios gatvės užkulisius. Esu be galo dėkinga mano kantriesiems talentų talentams – mokytojams, dirbantiems šiame versle. Jų ilgametė patirtis yra neįkainojama – to tiesiog neįmanoma surasti jokiose knygose, ar prabangiuose universitetuose. 

Nors ir teko pereiti „degančius tiltus”, tačiau esu labai laiminga, jog turiu galimybę dirbti savo mėgstamą darbą ir perduoti tai naujoms kartoms.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kur dar Jums teko siūti?

Teko praktikos pasisemti gerai žinomuose „Henry Pool” siuvimo namuose - būtent čia ir sutikau vieną iš sano pirmųjų mokytojų. Po to porą metų teko padirbėti kaiminystėje esančiuose „Maurice Sedwell” siuvimo namuose, bet mano širdį pavergė nuostabaus jaukumo „Timothy Everest” namai, pasislėpę siauroje gilia istorija alsuojančioje gatvėje Spitalfields rajone. Čia aš ir užaugau. Jau dešimtmetį dirbame kartu.

Papasakokite apie savo įkvėpėjus, mokytojus, tuos „talentų talentus”, kuriuos vis minite.

Esu be galo dėkinga likimui. Jis man pasiuntė begalę nuostabių žmonių. Vienas iš jų – Lorraine Mitchell. Ją sutikau dar studijuodama ir jos dėka susipažinau su daugybę įtakingų ir žinomų žmonių. Ji man atvėrė plačiąsias duris į aukštajį siuvimą ir paaiškino, kodėl yra taip svarbu gerbti ir tęsti šį amatą.

Su Lorraine pagalba susipažinau ir daug pasisėmiau praktikos iš gerbiamo Keith Levet, dirbančio „Henry Pool” siuvimo namams. Jis vienas geriausių Karališkosios šeimos ir karinių uniformų siuvėjų. Šio mokytojo pamokos tiesiog neįkainojamos. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Daug žinių įgyjau ir „Maurice Sedwell” namuose.

„Timothy Everest” namai mane globoja ir globojo ilgiausiai. Su jų pagalba aš dar daugiau atsivėriau profesinėje srityje. Jie tenkino mano visas slapčiausias idėjas, viena iš jų – išmokti  aukštojo siuvimo. Turėjau galimybę išbandyti save įžymiuose „Lesage” siuvinėjimo namuose Paryžiuje, kurie priklauso „Chanel” kompanijai. 

Tačiau aš stengiuosi vertinti kiekvieną sutiktą žmogų savo gyvenime. Mes visi juk esame kažkuo ypatingi!

Dirbote tokioje gausybėje aukštojo siuvimo namų - tikriausiai, Jūsų darbai puošia įžymius žmones?

Konkrečiai tikrai negalėčiau atsakyti, kiek ir kokioms įžymybėms teko siųti drabužių. Aš tai darau kiekvieną dieną ir visi įžymybių vardai tiesiog nublanksta. 

Nuostabioji Tilda Swinton, Mick Jagger. Teko siųti ir dekoruoti kostiumą vestuvėms garsiam Jungtinės Karalystės aktoriui Benedict Cumberbatch ir „Chanel” namų mūzai Amanda Harlech. Tom Hilfiger, Tracey Emin, Ralph Fiennes, aktoriams „Bond”, „The Man from Uncle” ir daugybei kitų. 

O ar Lietuvą dar prisimenate? Juk ten tokių iššūkių tikrai turbūt negalėtumėte patirti? 

Lietuva – mano gimtinė! Ir niekas jos neatims iš manęs. Ten mano šeima, artimieji! Ilgesys išties stiprus, vien tik pagalvojus apie tai. Gyventi per atstumą išmokau vadovaudamasi savo pačios žodžiais: „Nesvarbu, kur aš gyvenčiau – Lietuva mano širdies namai, o čia aš tik tenkinu savo siekius, kaip ir dauguma mūsų – besiblaškančių po pasaulį.”

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.