Kokia jūsų parengta/parašyta istorija/interviu/laida/reportažas/knyga jums labiausiai įstrigo atmintyje. Kodėl?
„Širdies kelionė į naują gyvenimą – per debesis“. Tada su kolega Vidmantu Balkūnu lydėjome medikus bemaž nuo avarijos vietos, kai žuvusio jauno vyro artimieji sutiko paaukoti jo organus kitiems, iki pat operacinės, o Vidmantas fotografavo net ir operacinėje. Skridome kartu su kariais, mat organai buvo gabenami sraigtasparniu. Buvo labai jautri tema. Ją pradėjau taip: „Sraigtasparnyje – dvylika žmonių, bet trylika širdžių“. Tai buvo nemiegota para iš arti stebint darbų medikų, policijos ir karių darbą. Nors po to mano kolega Vidmantas darė daug be galo įdomių dalykų, ir jam ši istorija gal nėra tokia išskirtinė, bet aš prisimenu taip gyvai, lyg tai būtų nutikę ką tik. Dėl tokių temų verta nemiegoti. Dėl jų verta dirbti. Dabar rašau Jums atsakymus į Jūsų klausimus, ir suprantu, kaip man tokios „gyvos“ žurnalistikos trūksta. Tikiuosi, kad bus laikas, kai sugrįšiu ją.
Kokios savybės, jūsų nuomone, svarbiausios norint tapti geru žurnalistu/rašytoju/leidėju?
Atsakomybė už savo parašytą žodį. Turėjau labai skaudžios patirties, labai skaudžių pamokų. Manau, kad jas išmokau, ir dabar savo rašomus žodžius pasveriu. Dar reikia jausmo – tu turi jausti žmones. Ir intuicijos, nors nežinau, ar tai galima vadinti savybe. Sąžinės pačiam prieš save – laimė, jei gali dirbi darbą, kai nereikia vykdyti kitų nurodymų ar tarsi kalnais kopti savo įsitikinimais, kuriuos, deja, privalai paminti, nes taip reikia.
Kas jūsų darbe labiausiai džiugina ir dėl ko dažniausiai tenka nusivilti?
Džiugina viskas. Kiekvienas rytas ir kiekviena diena. Labai myliu savo darbą. Džiugina tai, kad visai netyčia atradau save. Kad turiu abi rankas ir galiu rašyti. Kad turiu akis, kuriomis matau, ką rašau. Labai paprasti dalykai. Mano rankos ir mano akys – štai kas mane džiugina labiausiai.
Būna, matyt, ir nusivylimų. Manau, kad labiausiai apmaudu tada, kai žmonės tavo parašytą tekstą interpretuoja savaip. Arba – nesupranta, ir padaro išvadas. Arba – kuria nebūtas sąmokslo teorijas. Jonavoje, kur gyvenu ir dirbu mano tekstus nuolat komentuoja toks keistas žmogus. Iš karto dar bandydavau paaiškinti, kad yra ne taip, o paskui tiesiog numojau ranka. Jei žmonės galvoja, kad „visi vagys“, tai to galvojimo iš jų neišmuši. Tai – kaip nevalyvo žmogaus panagės. Valyk ir plauk kiek nori – vis tiek bus juodos.
Kokius leidinius/knygas/laidas/podcast'us/rašytojus ar pan. jūs skaitote, žiūrite, klausote ir labai mėgstate?
Jei kalbėti apie portalus – tai 15min.lt, juolab, kad jie dabar atsisakė anoniminių komentarų, o man tai atrodo labai svarbu. Taip pat pati bendradarbiauju su šiuo portalu. Knygų dabar skaitau gerokai mažiau, vietoje jų renkuosi filmus. Tiek knygas, tiek filmus mėgstu su turiniu – ne paviršutinius. Geriausias poilsis ir atgaiva po darbo – filmas arba pasivaikščiojimas. Paskutiniai matyti, kurie paliko labai didelį įspūdį – „Avinai“ ir „Mustangės“. Abu jie – iš „Kino pavasario“. Paskutinė perskaityta knygą (labai gėda, kad tik dabar) – G.Kanovičiaus „Miestelio romansas“.
Neturiu vieno mėgstamo autoriaus, vienos kertinės knygos – knygų turiu daug, jos įvairios.
Planas B. Jei ne žurnalistas/rašytojas/leidėjas - kokiame darbe save įsivaizduojate?
Norėčiau būti policininkė.
