Gegužės 7, 2016
žurnalistė Adrė Zakrauskaitė, žurnalas Raktas

Kokia jūsų parengta/parašyta istorija/interviu/laida/reportažas/knyga jums labiausiai įstrigo atmintyje? 

Labai sunku išskirti būtent vieną, kadangi kiekvienas interviu – savaip įdomus. Itin įstringa pokalbiai su Asmenybėmis, savo srities profesionalais, kurie, rodos, visu šimtu procentų atskleidė savo pašaukimą, daug gyvenimo metų atidavė savo profesijai ar tarnystei žmonėms – keletą tokių ryškių pavyzdžių sutikau, pavyzdžiui, aviacijos srityje, arba vienuolių, skirtingų tradicijų dvasinių mokytojų tarpe, daugelį savo gyvenimo metų pašventusių tarnystei. Įdomu, kad dažnai tie žmonės yra kukliausi ir nenori nieko apie save pasakoti.

Visgi jei reikėtų išskirti vieną interviu, prisiminčiau susitikimą, įvykusį Turkijoje, Stambule, kur praleidau pusmetį. Domėjausi sufizmo kultūra, buvau neblogai susipažinusi su persų poeto, sufijaus, vieno besisukančių dervišų pradininkų Rumi poezija, todėl gimė noras sutikti praktikuojantį žmogų, kuris man galėtų daugiau papasakoti apie dervišus. Paieška užtruko gal kelis mėnesius, kol galų gale į mano rankas įdomiomis aplinkybėmis pateko raštelis su vieno sufijaus telefonu numeriu. Tai buvo Muratas Kanberi, besisukantis dervišas, mokantis ir kitus šio ypatingo meno.

Paskambinau. Pasisekė, kad gerai kalbėjo angliškai. Buvau pakviesta atplaukti į vieną iš Stambulo salų (nutolusi maždaug valandą kelio plaukiant keltu nuo miesto), kurioje jis gyvena. Prieplaukoje mane pasitikęs Muratas mostelėjo ranka į savo dviratį (saloje automobilių eismas – draudžiamas) ir pakvietė įsitaisyti nedidukėje prie jo pritaisytoje priekaboje, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė skirta vaikams. Pamaniau, kad juokauja, bet veide nebuvo matyti jokių juoko grimasų. Ką gi, įsirangiau. Taip mudu ir važiavome – Muratas, minantis dviračio pedalus (tiesa, tai daryti buvo nesunku – į dviratį įmontuotas variklis), ir aš – aukšta mergina, kažkaip susirangiusi priekaboje. Mus stebėję praeiviai kikeno, tačiau Muratas sau tyliai susikaupęs važiavo kalvotos salos keliais, į nieką nekreipdamas dėmesio.

Matyt, visos tos išorinės aplinkybės ir suteikė daugiausia žavesio – pro sufijaus namų langus buvo matyti tyvuliuojanti bekraštė jūra, kambarių sienos nukabinėtos visų šventųjų – Jėzaus, Marijos, Budos, Krišnos ir t.t. – paveikslais ar atributais, knygų lentynose – turbūt visi įmanomi šventraščiai, o ir pats pašnekovas pokalbį pradėjo nuo minties, kad tikrasis sufijus turi pažinti visus kelius ir tradicijas. Ilgai ir nepaprastai įdomiai bendravome, o išvykusi pajutau, kad tai buvo gerokai daugiau nei tiesiog interviu – tai buvo kelionė visomis prasmėmis ir didelis atradimas.

Taigi, matyt, įsimintiniausi ir yra tie interviu, tampantys kelionėmis, atradimais. Tokiomis akimirkomis rodosi, kad į tave „įeina“ didelė, stora ir kupina unikalių istorijų knyga, apie kurią tu tiesiog privalai pabandyti papasakoti.

Kokios savybės, jūsų nuomone, svarbiausios norint tapti geru žurnalistu/rašytoju/leidėju? 

Žingeidumas, atvirumas, nuolatinis noras augti ir mokytis, geras humoro jausmas, gebėjimas prisitaikyti prie staiga pasikeitusių aplinkybių ar situacijos… Taip pat žurnalistas neturi kitam piršti savo nuomonės, savo žinių, taigi turi būti labai kantrus ir tolerantiškas. Norint paruošti gerus interviu, mano manymu, reikalinga dar ir didelė empatija, gebėjimas klausytis, ir greita reakcija – tinkamu metu užduoti tinkami klausimai gali pokalbį pakreipti labai įdomia linkme.

Kas jūsų darbe labiausiai džiugina ir dėl ko dažniausiai tenka nusivilti? 

Labiausiai džiugina galimybė susitikti su nepaprastai įdomiais žmonėmis-knygomis ir apie juos papasakoti. Taip pat džiugina dinamika, nuolatinis nuotykis ir nežinojimas. Šiame darbe esama tam tikro streso, tačiau jį vertinu teigiamai – būtent jis ir verčia kartkartėmis išeiti iš komforto zonos ir taip augti, tobulėti, atrasti netikėtų dalykų.

Kas nuvilia? Bendras vaizdas, kai atsidarai kokį interneto laikraštį ir matai vien kriminalų pobūdžio naujienas arba prastos kokybės publikacijų, skirtų vien tik paspaudimų skaičiui pakelti, gausa ir situacija, kai žmonės vis mažiau pasitiki žiniasklaida; liūdina ir profesinės etikos pažeidimų atvejai, kurių vis dar pasitaiko nemažai.

Kokius leidinius/knygas/laidas/podcast'us/rašytojus ar pan. jūs skaitote, žiūrite, klausote ir labai mėgstate? 

Reguliariai stebiu lietuviškus ir užsienio naujieno puslapius. Mielai paskaitau bernardinai.lt publikacijas, apsilankau ir kituose nišiniuose puslapiuose, bet dažniausiai  pagrindinis mano informacijos šaltinis – socialiniai tinklai, pilni įvairių nuorodų (per čia ir atrandu man įdomius laidų įrašus ar pan.)

Knygos – intensyvėjant gyvenimo ritmui jų lieka mažiau, tačiau norisi labai kokybiškos literatūros – štai viena geriausių pastaruoju metu skaitytų knygų – tai E. Shafak „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, patinka A. Baricco, K. Ishiguro, R. Tagorės, K. Gibrano, iš lietuvių autorių – Ryčio Zemkausko, Vytauto V. Landsbergio kūryba. Retsykiais ant stalo atsiduria ir koks leidinys sveikos gyvensenos, psichologijos, dvasinio tobulėjimo tematika ir pan.

Planas B. Jei ne žurnalistas/rašytojas/leidėjas - kokiame darbe save įsivaizduojate?

Labai sunkus klausimas! Kad jau esu pasirinkusi žurnalistikos specialybę, tai gal galėčiau sakyti, kad būčiau rašytoja (nors ir labai panašu)? Nežinau, kur dar galėčiau būti ir ką daryti – atrodo, esu gimusi pasakoti istorijas.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai