Kokia jūsų parengta/parašyta istorija/interviu/laida/reportažas/knyga jums labiausiai įstrigo atmintyje. Kodėl?
Savo surašytų istorijų/reportažų neturiu daug, bet keli yra labai svarbūs - tai pokalbiai su A.Nyka Niliūnu, su J.Meku. Iš knygų bene geriausia pasisekė "Rudnosiuko istorijos" ir "Arklio Dominyko meilė", jos ir buvo išrinktos geriausiomis metų knygomis. O jei kalbėtume apie kitus klausėjus, žurnalistus, su kuriais teko susidurti "intervuojantis" - tai išskirčiau Rytį Zekmauską. Kažkada smagiai pasivaikščiojam su Ryčiu po paslaptingą sengirę netoli Anykščių, pradėdami jo TV "Pasivaikščiojimų" seriją. Buvo retas atvejis, kai apie asmenines dvasines patirtis gali kalbėtis su žurnalistu. Tąsyk pavyko. O šiaip - dažniausiai davęs interviu ir sulaukęs iššifruoto teksto jau suprati, ar žurnalistas buvo iš tos pačios planetos kaip tu, ar iš kitos. Kartais matai, kad nieko nesuprato arba rūpėjo tik paviršutiniai dalykai; o kartais matai, kad tiesiog neturi ką taisyt, jis suvokę esmę, neiškreipė tavo kalbėsenos.
Kokios savybės, jūsų nuomone, svarbiausios norint tapti geru žurnalistu/rašytoju/leidėju?
Norint būti/tapti geru žurnalistu, patartina būti susipažinus su pašnekovo darbais ir mintimis, bet neturėti griežtos išankstinės nuomonės, nevertinti ir leisti pašnekovui būti savimi. Perimti jo kalbėjimo ir bendravimo būdą, neprimesti savo. Šia prasme labiausia nemėgstu ir nebedalyvauju jokiuose bulvariniuose TV pokalbių šou, kurių metu privaloma rėkti garsiau už pašnekovą ir žūtbūt pasodinti jį "į vietą". Mane domina susišnekėjimo ir susitarimo momentas. Manau, kad žiniasklaida turėtų būtent tai kelti sau prioritetu, o ne snukiadaužį ir gandus. Kitaip išsivažiuosime ir niekad nesusitarsime, kokios Lietuvos mums čia norėjosi.
Kas jūsų darbe labiausiai džiugina ir dėl ko dažniausiai tenka nusivilti?
Viskas džiugina, netgi tai, dėl ko tenka nusivilti. Tai būna geriausios ir naudingiausios pamokos. Už jas reikia labiausiai dėkoti.
Kokius leidinius/knygas/laidas/podcast'us/rašytojus ar pan. jūs skaitote, žiūrite, klausote ir labai mėgstate?
Mėgstu inteligentiškus žmones, kurie sugeba subtiliai juokauti, ir kritikuodami neniekinti. Bene labiausiai žavi Andrius Tapinas. Dar senasis vilkas A.Čekuolis. Dar - Paulius Gritėnas, Rokiškis Rabinovičius, "veža" Geležinė lapė.
Planas B. Jei ne žurnalistas/rašytojas/leidėjas - kokiame darbe save įsivaizduojate?
Labiausiai mėgstu dirbti su vaikais ir paaugliais, kūrybinės stovyklos, susitikimai; dar domina teatras - šiuo metu turiu surinkęs pirštų šešėlių aktorių kursą, jie mokosi Gruzijoje, kai grįš, gal kursim kokį nors pasaulinio pasauliškumo teatrą. Ir pasakosime apie gerus, kilnius dalykus. Norisi gerosios žinios, pasakos - ir ne tik vaikams.
