Vasario 23, 2017
Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”
NATALIJA VORONINA 6
"Pirmadienis man – pati geriausia diena", - sako šunų viešbutyje dirbanti Rūta.

Tu gali įgyti perspektyvią finansininko specialybę viename geriausių Britanijos universitetų ir tuomet zulinti stalą prestižiniame biure bei raškyti pinigų medį, savaitgaliais mėgautis minkštais patalais ir vėlyvais pusryčiais juose, o atostogų metu deginti bambą po saulės išlepinta palme.

Arba gali diplomą paslėpti stalčiuje ir po studijų įsidarbinti „šuniukų darželyje-viešbutyje“, dūkti su jais per dienas, leisti būti nubučiuojamai, myluojamai ir išterliojamai, o laisvalaikiu važinėtis riedučiais centrinėmis Londono gatvėmis bei judinti klubus Lindyhopo šokių ritmu, gaminti veganiškus, nekeptus pyragus, užsiimti fotografija ir lyg to būtų negana, keliauti į išskirtines pasaulio vietas, kad ir Černobylį.

Tokį gyvenimo būdą pasirinko Jungtinėje Karalystėje septynerius metus gyvenanti 25-erių Rūta Nakrošytė. Ir tuo ji labai didžiuojasi. Darbas su šunimis ją išmokė žvelgti į gyvenimą visiškai kitaip bei suteikė jos sielai taip trokštos laisvės.

Pasikalbėkime apie tavo pagrindinę veiklą – darbą „WoofGroup“ kompanijoje. Įvardinai šią įmonę kaip „šuniukų darželį-viešbutį“. Skamba išties įdomiai.
Į šį darbą patekau, kai per vieną iš savo hobių, netikėtai susipažinau su „WoofGroup“ kompanijos vadovu. Veikla išties sudomino, ėmiausi savanoriauti, o vėliau ir įsidarbinau pagrindinėje šios kompanijos būstinėje, esančioje vakarų Londone.

Žmonės, kurie kasdien eina į darbą ar iškeliauja atostogoms, pasitelkia mus į pagalbą, mes prižiūrime jų šunis. Tai labai naudinga patirtis pačiam augintiniui. Kai šeimininkas grįžta iš darbo, šuo nebūna hiperaktyvus, nes per dieną išsilaksto ir išsidūksta, o taipogi yra sveikas, gyvybingas ir nuoširdžiai laimingas. Bendraudami su kitais žmonėmis ir šunimis, augintiniai atsiriboja nuo išgąsčio, tampa mažiau agresyvūs.

Kaip atrodo tavo darbo diena?
Dirbu dažniausiai darbo dienomis, tačiau kompanija teikia paslaugas visus metus. Netgi naktimis yra prižiūrėtoja, kuri visada būna su šunimis, likusiais nakvynei (pavyzdžiui, jeigu jų šeimininkai kur nors išvykę ar atostogauja).

Ryte su specialiai šunims pritaikytu mikroautobusu surenku augintinius iš klientų namų. Tuomet atvežu juos dienos veiklai: treniruotėms, žaidimams. Įmonėje dirba viso 12 žmonių, tad pasiskirstome darbus. Aš dažniausiai dienos metu dirbu su įmonės komunikacija bei bendrauju su esamais klientais: siunčiu ilgesniam laikui išvykusiems jų augintinių nuotraukas ar video įrašus, atsakinėju į iškilusius klausimus. Vakare, apie 17 val. išvežioju šunis atgal į jų namus.

Su kiek keturkojų kasdien tenka pasibičiuliauti? Ar netenka susidurti su šunų agresijos protrūkiais, ar jų tarpusavio nesutarimais?
Kasdien gali tekti draugauti su 40-80 keturkojų, priklausomai nuo sezono. Ir jie visi tokie skirtingi! Žmonėms, mylintiems šunis, tai yra rojus. Net nėra įmanoma žodžiais apibūdinti.

Kiekvienam naujam šuniui pirmoji diena būna bandomoji. Jeigu matome, kad jam tai kančia, jis tampa agresyvus ar itin baikštus, mes jo neimame. Taip pat neprižiūrime nekastruotų augintinių, nes jie linkę būti teritoriški, vadinamieji, alfa šunys. Jų šeimininkams rekomenduojame rinktis privačių prižiūrėtojų paslaugas.

Ar įsidarbinti šunų prižiūrėtojo pareigoms taikomi aukšti kriterijai?
Nebūtina turėti patirties dirbant su šunimis, tiesa pasakius, geriausiai, kad jos išvis nebūtų, tuomet pradedantysis išmoktų dirbti pagal mūsų kompanijos vertybes, tačiau būtina mokėti ir galėti vairuoti. Ir, svarbiausia, nuoširdžiai bei besąlygiškai mylėti šunis.

Šunys yra kaip maži vaikai, kartais jiems pasakai vieną, o jie daro kita – tam reikia kantrybės. Klientai į savo augintinius dažnai žiūri kaip į atžalą, tad mes privalome jiems skirti begalinę meilę ir šilumą. Tai labai atsakingas darbas.

Kartu su manimi kompanijoje dirba dar keletas tautiečių. Mūsų vadovas yra labai patenkintas lietuviais ir kaskart ieškodamas naujų darbuotojų, prašo manęs būtent jų rasti.  Jis laiko mus itin patikimais. Mes nebijome darbo ir esame labai atsakingi, nesame tinginiai ar priešiškai nusiteikę.

Kaip, dirbant šį darbą, pasikeitė tavo vertybės ir požiūris į gyvenimą?
Labai geras klausimas. Visų pirma, šunys labai viską jaučia. Jie užuodžia tavo kvapą, kuris keičiasi kiekvieną kartą, kai tu prakaituoji. Jie atpažįsta, kai esi liūdnas, piktas ar išsigandęs. Ir jeigu tau reikia suvaldyti visus šunis, tu negali vaidinti, kad esi drąsus, tu iš tiesų turi tokiu būti, kitaip nieko neišeis. Būtent dėl to, aš išmokau nuoširdžiai  pasitikėti savimi, nebeliko vietos apsimetinėjimams. Iki šio veiklos, buvau ganėtinai savimi nepasitikintis žmogus, tad šis darbas padėjo man tai pakeisti.

Taipogi nebesistengiu pateisinti kitų lūkesčių. Mano senelė kažkada sakė: „Vaikeli, ar dėl to tu už universitetą mokėjai, kad dabar šunų kakučius valytum?“ Ir tada man pradėjo mažiau rūpėti, ką kiti žmonės galvoja ar ko iš manęs tikisi. Svarbiausia, ko aš pati nori, kokios yra mano vertybės, kas man suteikia laimę. Manau, kiekvienas mūsų susidūrėme su tuo, ypatingai, jauname amžiuje. Reikia stipriai laikytis ir nesileisti, kad kiti žmonės darytų įtaką mūsų gyvenimams.

Šunų rojuj sukiesi jau dvejus metus. Ar čia matai ir savo ateitį?
Kiekvieną penktadienį liūdžiu, kad savaitgalį nevažiuosiu pas šuniukus, o pirmadienis man – pati geriausia diena. Aš nuoširdžiai myliu šį darbą ir visus aspektus: kai kalbu su klientais, kai jie dėkoja, kai apkabinu šunis – visi mes dalinamės didžiule meile. Nenorėčiau varyti Dievo į medį, bet kol gerai, liksiu čia. Aš dievinu savo darbą, taip iš tiesų labai labai myliu.

Tavo draugas dirba kartu su tavimi. Jis fotografuoja šunis, o tada augintinių nuotraukos, tavo pagalba, papuošia šeimininkų namų sienas. Ar sėkmingai jums pavyksta suderinti darbą ir asmeninius santykius?

Kol kas tikrai neblogai. Kompanijoje jau buvo du kolegos, kurie tapo pora, susižadėjo ir Australijoje sumainė žiedus. Štai ir dabar dar viena pora susidraugavo. Ir mes. Galbūt čia tvyro teisinga aura?

Ar patys savo namuose turite augintinių?
Ne, bet visi šunys, kuriuos sutinku darbe yra mano (juokiasi). Kai kurie šunys pasilieka savaitgaliui – tai mes kartais kokį vieną pasirinktinai pasiimame pas save į namus ar kartu leidžiamės į kelionę.

Prakalbus apie keliones – jas taip pat minėjai, kad dievini. Kaip ir Lindyhopo šokius bei važinėjimąsi riedučiais Londono gatvėmis. Mėgsti gyventi itin aktyviai.

Tikrai taip! Būtų labai sunku suskaičiuoti kiek šalių jau aplankiau. Daugiausiai mūsų kelionių įvyksta per savaitgalius – rimtu tempu, po kurių norisi pailsėti, tačiau taip sugebame daugiau pamatyti. Kai nekeliaujame, penktadieniais ir/ar sekmadieniais, leidžiuosi su draugais į pasivažinėjimą riedučiais – su šviesomis ir muzika. Dar apsilankau Lindyhopo šokiuose. Jau šokau su parašiutu ir kopiau į Everesto kalną. Turiu gana ekstremalų ir ilgą sąrašą, kurį noriu įgyvendinti.

{Vilniuje gimusi ir augusi Rūta dar nuo vaikystės mėgo iššūkius. Tad būdama 15-kos, vos nugirdusi klasiokių pokalbį apie galimą vidurinės mokyklos užbaigimą privačioje tarptautinėje švietimo įstaigoje Bankoke, kaip mat apie tai papasakojo savo tėvams. Noras pažinti svetimą šalį, jos kultūrą, ištobulinti anglų kalbos žinias bei didžiulė drąsa nugalėjo visas abejones.}

Ar nebuvo baugu dvejiems metams vienui vienai išvykti į tolimą šalį?
Aš visada buvau nuotykių ieškotoja. Man buvo įdomu pasinerti į naujus potyrius, išvysti kitą šalį, buvau jauna, nebuvau prie nieko prisirišusi. Išvažiavau drąsiai, tačiau, kai atsidūriau Bankoke, pasidarė baisu, kad esu labai toli nuo namų ir šeimos. Neilgai trukus susiradau naujų draugų, visi buvome atkeliavę iš skirtingų šalių, panašiose situacijose, tad supratome ir palaikėme vienas kitą. Ši patirtis mane paruošė gyvenimui Jungtinėje Karalystėje, kur po mokyklos užbaigimo viską vėl reikėjo pradėti iš naujo.

Kaip mokantis Bankoke sekėsi su kalbos barjeru?
Mokytojai buvo amerikiečiai, britai ar australai. Pamokos ir visa komunikacija mokykloje vyko anglų kalba. Pirmaisiais metais buvo sudėtinga visapusiškai susikoncentruoti: mokslai buvo intensyvūs, terminai – sudėtingi, tačiau pavyko persilaužti. Tiesa, kai kurių sudėtingų ekonomikos ar matematikos žinių lietuviškai galbūt ir negalėčiau atkartoti. Juos įsiminiau anglų kalba.

Už Lietuvos ribų gyveni jau beveik dešimtmetį. Kokia kalba ima viršų tavo mintyse, kai apie ką nors galvoji?
Lietuvių – ji natūrali, ateinanti iš širdies ir sielos. Mano tikros emocijos yra lietuviškos. Kartais pagaunu save mąstant anglų kalba, bet tos mintys man pačiai esti lyg netikros, nenatūralios. Stengiuosi ir kalbėti sklandžiai lietuviškai.

Kodėl tau asmeniškai svarbu išlaikyti lietuviškumą?
Aš Lietuvą labai myliu, ji man visada išliks tėvyne, jaučiu ilgesį jai. Lietuva man asocijuojasi su vaikyste, šeima, namais, šiltais prisiminimais. Niekada Lietuvos neminiu blogu žodžiu kitiems. Visada kviečiu užsieniečius aplankyti mūsų šalį.

Užbaigusi vidurinę mokyklą Tailande, nusprendei įgyti verslo finansininko specialybę Durham universitete, šiaurės Anglijoje. Kas lėmė šį tavo pasirinkimą?
Durham universitetas glaudžiai bendradarbiavo su Oksfordo ir Cambridge universitetais. Tai dalinai lėmė mano sprendimą. Taipogi suviliojo universiteto architektūra, puoselėjama kultūra bei tradicijos. O ir pati specialybė – išties perspektyvi. Tačiau paskutiniais studijų metais, kai visi kursiokai ėmė ieškotis darbų investicijų ir finansų srityse bei entuziastingai džiūgavo dėl karjeros biure, aš jaučiau, kad tokios ateities nenoriu. Ir nors žinojau, kad  ši profesija yra gerai apmokama, aš netikėjau ir lig šiol netikiu laime, kurią atneša pinigai.

Kokias emocijas ir mintis tau sukelia Jungtinė Karalystė, kurioje jau skaičiuoji septynerius metus?
Trejus metus praleidau Durham mieste, pastaruosius ketverius gyvenu ir dirbu Londone. Šio miesto didybė ir galybė yra nenusakoma žodžiais. Kai atvykau, neturėjau jokių planų likti šioje šalyje gyventi ir po studijų, tačiau neaprėpiamos  galimybės mane prisiviliojo bei sužavėjo taip, kad dabar tik ir tikiuosi, kad Brexit neturės įtakos mano ateičiai.

Kokius įspūdžius išsivežei iš gyvenimo Bankoke ir vėliau, Durham mieste?
Bankokas – šokiruojantis. Tailandienčių kultūra yra visiškai kitokia nei mūsų, europiečių. Nuolat smalsavau, kokias vertybes jie puoselėja, ką ir kaip kalba, ko siekia. Stebindavo, kaip jie gėdinosi tam tikrų dalykų, ar atvirkščiai – nesibaimino nieko.

Atvykusi studijoms į Durham miestą, pajutau didesnę laisvę. Didžiąją dalį pirmųjų metų studijų žinių jau buvau įsisavinusi iš mokyklos, tad kiek atsipalaidavau ir pailsėjau, susipažinau su naujais žmonėmis, įgyjau dar daugiau savarankiškumo. Taipogi galėjau perskaityti viską, kas parašyta gatvėse, iškabose, mieste, galėjau susikalbėti su visais žmonėmis. Tai irgi buvo tam tikra laisvės forma.

Po studijų iškeliavai dirbti į reklamos kompaniją Londone. Kas nutiko, kad joje neužsilikai?
Darbas buvo novatoriškas, kolegos – draugiški ir jaunatviški. Lūžis įvyko tada, kai kalbėdama su kolege apie karjeros perspektyvas kompanijoje supratau, kad viskas yra pernelyg aišku: po metų galėsiu pakilti pareigose, dar po dviejų – vėl. Akyse iškart iškilo toji ateities vizija, kur aš tam tikru metu įsigyju namus, išteku, uždirbu tiek ir tiek. Labai išsigandau tos galimos rutinos, stagnacijos. Tam esu pernelyg spontaniška. Jau kitą dieną pranešiau, kad išeinu iš darbo.

Tuomet įsidarbinau visiškame startuolyje „Gousto“. Komanda buvo maža, tačiau velniškai kūrybinga, jaučiausi išgirsta, turėjau daugiau laisvės išreikšti savo idėjas, būti išklausyta, daryti įtaką ir būti įvertinta. Tai mane žavėjo. Galbūt todėl lig šiol su šia kompanija bendradarbiauju – padedu jiems su komunikacija ir tekstų kūryba. Beje, kompanijos veikla susijusi su maistu, kurį dievinu.

Esi savarankiškai įkūrusi „Wild Cakes“. Klientams siūlai veganiškus, nekeptus, savo pačios rankomis gaminamus pyragus, tačiau pati neslepi, kad valgai absoliučiai viską.
Valgau viską, tačiau noriu griauti mitus apie beskoniu vadinamą veganišką maistą – aš tai priimu kaip iššūkį. Sukurti pyragus su labai ribotu ingredientų kiekiu nėra lengva, tačiau patikėkite, jie labai gardūs, sotūs, sveiki, pilni gyvenimo ir natūralumo.

Visgi ši veikla man šiai dienai yra labiau hobis, tokia tyli idėja, kurią puoselėju pamažu. Pernelyg daug informacijos apie savo kuriamus pyragus neviešinu, nes bijau gauti daug užsakymų. Pyragus užtrunka pagaminti, nes reikia ingredientus mirkyti, viskam tinkamai pasiruošti. Skubėti ir klysti nenoriu, tikiu, kad maistą reikia gaminti tik su gera energija ir meile.

Negalėjau praleisti pro akis nuostabių „Wild Cakes“ nuotraukų. Ar savo pyragus įamžini pati? www.wild-cakes.com
Taip, visas pyragų nuotraukas užfiksavau pati, ačiū. Esu savamokslė, tačiau labai daug žinių pasisemiu iš savo antrosios pusės. Jis yra fotografas. Aistrą estetikai ir išgludintoms maisto fotografijoms manyje išugdė ir mano mama.

Pasidalink, kokiais gyvenimo pasiekimais labiausiai didžiuojiesi?
Vidiniu laimėjimu išsivaduoti nuo kitų žmonių lūkesčių. Kai viduje jautiesi gerai, viskas aplink pasidaro gerai. Didžiuojuosi atradusi sielos laisvę, kai nuoširdžiai gyveni dėl savęs ir savo laimės.

Mėgstamiausia vieta Londone.
„Bishopsgate“ netoli Liverpool street gatvės – tai vieta, kur sekmadienio vakarais, kai galiu, apsilankau Lindyhopo šokiams.

Kokią vietą Lietuvoje aprodytum iš užsienio atvykusiems svečiams?
Vilnių. O taip pat tą tikrą lietuvišką sodybą prie ežero, kur vasarą ant laužo kepa šašlykai ir kandžiojasi uodai.

Romantiškiausias nutikimas.
Gimtadienio proga draugas mane nusivežė į Černobylį. Buvo išties netikėta ir  romantiška, nes supratau, kad jis mane labai gerai pažįsta. Vietoj rožių puokštės ir vakarienės žvakių apsuptyje man kur kas smagiau yra pažinti naujas vietas.

Kokį geriausią patarimą esi gavusi?
Jeigu paukštis tupi ant šakos, o ji ima lūžti, jis neišsigąsta, nes turi savo sparnus.

Kokią knygą patartum perskaityti visiems ir ką skaitai šiuo metu?
Šiuo metu skaitau keletą knygų, bet mylimiausia ir jau keturis kartus skaityta yra Tibor Fischer „Collector Collector“.

Kokie įrašai skamba tavo muzikos grotuve?
Įvairi, tačiau ypač mėgstu 1920-ųjų džiazą, pagal kurį šoku Lindyhopą.

Įsimintiniausia kelionė.
Pastaroji kelionė į Škotiją. Netgi gailiuosi, kad nebuvau čia apsilankiusi anksčiau. Nuoširdžiai sakau – tai viena gražiausių vietų pasaulyje. Važiuojant automobiliu, rodos, neprabėgus nė akimirkai, jautiesi vis kitoje pasaulio vietoje: štai lyg Mėnulyje, čia pat tave supa snieguotos kalnų viršūnės, tuomet kilometrais tęsiasi smėlėti paplūdimiai. Pasakiška šalis. Galėtų būti kur kas daugiau iniciatyvos, ypatingai, iš londoniečių pusės, apsilankyti Škotijoje dažniau. Juk ji – ranka pasiekiama.

Idealus vakaras. Koks jis tau?
Išvyka į dar neregėtą vietą, gal net į tropines džiungles.

Kokiam garsiam pasaulio vyrui norėtum pagaminti vakarienę?
Dalai Lama. Norėčiau jį pavaišinti savo kurtu veganišku pyragu.

O su kokia moterimi mielai išgertum angliškos arbatos?
Su mama. Bijau, kad per retai susitinkame tam arbatos puodeliui.

Kino filmas, kurį rekomenduoji draugams?
„Pulp Fiction“.

Ką patartum, palinkėtum lietuviams gyvenantiems Londone?
Linkiu išnaudoti visas Londono galimybes. Neverta apsiriboti mažu draugų ratu ir vis ieškoti pasiteisinimų nieko neveikti. Išbandykite kažką naujo, leiskitės į savęs ir šio miesto pažinimo kelionę, juk niekada nežinai, kaip gyvenimas gali pasisukti.

Dievinu... blynus.
Siaubingai bijau... tarakonų.
Nemėgstu... palmių Londone.
Norėčiau turėti… daugiau laiko.
Svajoju, kad... dažniau šviestų saulė.
Negaliu atsikratyti įpročio... lėkti. Reikėtų išmokti bent kartais stabtelėti ir leisti sau atsikvėpti.

Turite įdomių, įkvepiančių istorijų? Rašykite [email protected]

Straipsnio komentarai

  • Šaunuolė, Rūta! Džiaugiuosi, kad išdrįsai pasirinkti tokį darbą, kuris Tau pačiai teikia malonumą ir kuriame pati matai prasmę :) Sėkmės Tau :)
    6. Anna // Vasario 28, 2017 // 12:53
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Blemba kaip faina, kad yra zmoniu, kurie gyvena savo gyvenima ir dziaugiasi ta vidine sielos laisve ir ramybe, as tieisog pavydziu to jausmo. Ech kadanors tikiu, jis aplankys mane, o dabar dziaugiuosiuz sia mergina, kuri gyvena pagal save ir yra tvirta pries "teisuolius"
    5. Simona // Vasario 24, 2017 // 19:45
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Saunuole!!!! Jeigu reiktu darbuotoju, butinai parasykit man, svajoniu darbas, ir savanore taip pat buciau 😊
    4. Gitana // Vasario 24, 2017 // 18:16
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Vieni kopia į Everesto papėdę, kiti - į pačią viršukalnę. Ir vienu ir kitu atveju kopiama į Everesto kalną. Spėju, panelė kopė į papėdę. Vis tiek į Everesto! Pasidomėkit :)
    3. Emilija // Vasario 24, 2017 // 16:33
    1
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Kiek laiko kopei i Everesta? Dvi valandas ar visa pusdieni?
    2. Seku seku pasaka... // Vasario 24, 2017 // 10:56
    11
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Tikejau rasineliu, kol neperskaiciau "kopiau į Everesto kalną"
    1. fantazijos // Vasario 24, 2017 // 10:24
    10
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Tikejau rasineliu, kol neperskaiciau "kopiau į Everesto kalną"
    1. fantazijos // Vasario 24, 2017 // 10:24
    10
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Kiek laiko kopei i Everesta? Dvi valandas ar visa pusdieni?
    2. Seku seku pasaka... // Vasario 24, 2017 // 10:56
    11
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Vieni kopia į Everesto papėdę, kiti - į pačią viršukalnę. Ir vienu ir kitu atveju kopiama į Everesto kalną. Spėju, panelė kopė į papėdę. Vis tiek į Everesto! Pasidomėkit :)
    3. Emilija // Vasario 24, 2017 // 16:33
    1
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Saunuole!!!! Jeigu reiktu darbuotoju, butinai parasykit man, svajoniu darbas, ir savanore taip pat buciau 😊
    4. Gitana // Vasario 24, 2017 // 18:16
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Blemba kaip faina, kad yra zmoniu, kurie gyvena savo gyvenima ir dziaugiasi ta vidine sielos laisve ir ramybe, as tieisog pavydziu to jausmo. Ech kadanors tikiu, jis aplankys mane, o dabar dziaugiuosiuz sia mergina, kuri gyvena pagal save ir yra tvirta pries "teisuolius"
    5. Simona // Vasario 24, 2017 // 19:45
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Šaunuolė, Rūta! Džiaugiuosi, kad išdrįsai pasirinkti tokį darbą, kuris Tau pačiai teikia malonumą ir kuriame pati matai prasmę :) Sėkmės Tau :)
    6. Anna // Vasario 28, 2017 // 12:53
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Vieni kopia į Everesto papėdę, kiti - į pačią viršukalnę. Ir vienu ir kitu atveju kopiama į Everesto kalną. Spėju, panelė kopė į papėdę. Vis tiek į Everesto! Pasidomėkit :)
    1. Emilija // Vasario 24, 2017 // 16:33
    1
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Saunuole!!!! Jeigu reiktu darbuotoju, butinai parasykit man, svajoniu darbas, ir savanore taip pat buciau 😊
    2. Gitana // Vasario 24, 2017 // 18:16
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Blemba kaip faina, kad yra zmoniu, kurie gyvena savo gyvenima ir dziaugiasi ta vidine sielos laisve ir ramybe, as tieisog pavydziu to jausmo. Ech kadanors tikiu, jis aplankys mane, o dabar dziaugiuosiuz sia mergina, kuri gyvena pagal save ir yra tvirta pries "teisuolius"
    3. Simona // Vasario 24, 2017 // 19:45
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Šaunuolė, Rūta! Džiaugiuosi, kad išdrįsai pasirinkti tokį darbą, kuris Tau pačiai teikia malonumą ir kuriame pati matai prasmę :) Sėkmės Tau :)
    4. Anna // Vasario 28, 2017 // 12:53
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Kiek laiko kopei i Everesta? Dvi valandas ar visa pusdieni?
    5. Seku seku pasaka... // Vasario 24, 2017 // 10:56
    11
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Tikejau rasineliu, kol neperskaiciau "kopiau į Everesto kalną"
    6. fantazijos // Vasario 24, 2017 // 10:24
    10
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Kiek laiko kopei i Everesta? Dvi valandas ar visa pusdieni?
    1. Seku seku pasaka... // Vasario 24, 2017 // 10:56
    11
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Tikejau rasineliu, kol neperskaiciau "kopiau į Everesto kalną"
    2. fantazijos // Vasario 24, 2017 // 10:24
    10
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Vieni kopia į Everesto papėdę, kiti - į pačią viršukalnę. Ir vienu ir kitu atveju kopiama į Everesto kalną. Spėju, panelė kopė į papėdę. Vis tiek į Everesto! Pasidomėkit :)
    3. Emilija // Vasario 24, 2017 // 16:33
    1
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti

Panašūs straipsniai