„Dar nesutikau nei vieno blogo lietuvio“, „lietuviai maloniai bendrauja su vietiniais žmonėmis“, „jie yra atsakingi žmonės“ – kaip magiškas eliksyras skamba kalbinamų kitataučių nuomonės apie mus.

 Kai spaudos antraštės mirga lietuvių kriminalų naujienomis, po kurio laiko, kaip tai bebūtų „neskanu“, jos pradeda nebestebinti.
Tarpusavyje mes pykstamės, pešamės, neapsidaliname ir burnojame vieni apie kitus, esame viskuo ir visada nepatenkinti, sakoma, kad lietuviui ir oro niekada nėra gero. Anksčiau sklandę anekdotai apie žydus, čiukčias, dabar jau neaplenkia ir mūsų. Sako, jog pragaro katile lietuvius prižiūrėti užtenka tik ugnies kūriko, sargybinis neturi ką veikti, nes kai vienas lietuvis lipa lauk, kiti traukia jį atgal į katilą.

Kai mąstau apie šiandieninį lietuvį, ypač tą, kuris paslėpęs veidą bujoja spaudos komentaruose, nori nenori peršasi mintis, jog tautiečio būdo bruožuose dabar įsikeroja įžūlumas ir pavydas, kurių šaknys maitinamos giliai viduje tūnančio lyrizmo, neleidžiančio skleistis pasitikėjimui savimi ir kitais. Istorijos bėgyje lietuviai kryžiuočių metraščiuose buvo vadinami „piktu šunimi“, o fašistų – „nedideliu skaidriu lašeliu“. Įdomu, ką kitų tautų (Londone jų gausybė) atstovai mano apie lietuvišką būdą dabar? Pakalbinau su lietuviais gyvenančius po vienu stogu ar dirbančius kartu. Visi iki vieno kalbintųjų įžvalgiai pažymėjo, jog charakteris priklauso nuo kiekvieno individo, bet retas kuris negalėjo išvardinti bent trijų, bendrų pažįstamiems lietuviams būdingų charakterio bruožų.
  
Tom Smith, 30, anglas, “Bovis“ vyresnysis statybų vadovas, šešių metų bėgyje dirbęs su 15 lietuvių:
„Kol kas dar nesutikau nei vieno blogo lietuvio. Su visais lengva bendrauti, jie laikosi gerų manierų, yra mandagūs, niekada neatsako grubiai ir į darbą ateina madingai, tvarkingai apsirengę. Lietuviai, kuriuos pažįstu, turi gerą humoro jausmą, visada galima pajuokauti. Vienintelis trūkumas anksčiau būdavo kalbos barjeras, bet dabartiniame statybų projekte dirbantys lietuviai angliškai kalba daug geriau. Kolektyvas su kuriuo dirbu šiuo metu yra net per draugiškas. Vadovaujantis lietuvis – labai gero būdo, nieko nenorintis nuvilti ar liūdinti vyrukas, todėl komandos santykiai yra labiau draugiški, nei darbiniai. Nors pats esu anglas, neužsiimu žmonių „teisimu“ pagal tautybę, nes jei mano paties tautiečiai tingi išlipti iš lovos ir ateiti į darbą, žinoma, kad jų vietas užima darbštesni atvykėliai iš kitų šalių. Kitų tautų žeminimas tėra tuščios kalbos.“

Kathleen Nash, 55, airė, “Irish Pride Bakery” higienos departamento vadovė, per šešis metus dirbusi ir pažįstanti daugiau nei 20 lietuvių, savaitę atostogavusi Lietuvoje pas buvusią bendradarbę:
„Lietuvius mėgstu daug labiau nei lenkus ar anglus, nes jie nori būti mūsų kultūros dalimi, mokosi anglų kalbą, trokšta įsijungti į vietinę bendruomenę, mielai ir maloniai bendrauja su vietiniais žmonėmis ir nebijo darbo. Jei ko nors nesupranta darbe, visada rodo pastangas išsiaiškinti, su lietuviais lengva sutarti. Gal jie šiek tiek per daug drąsiai vairuojantys ir truputėlį mažiau bendraujantys ir lankantys barus, nei airiai, bet tikrai yra labai draugiški, mandagūs ir malonūs žmonės. Tiesa, lietuviai vyrai humorą geriau supranta, nei moterys.“

Nadine Alshanska, 22, latvė, kambarinė, su lietuviais gyvena ir dirba du metus:
„Iš esmės, lietuviai gana panašūs į mane, nes mes juk kaimynai. Kai kurie labai draugiški ir atviri. Lietuviai yra išskirtinai darbštūs. Laisvalaikiu daug laiko leidžia saviškių, lietuvių rate, drauge švenčia šventes, gamina maistą. Jie labai vieni kitiems padeda, nepalieka bėdoje. Pastebėjau, jog jauni lietuvaičiai vyrai yra perdaug drovūs ir malonesni už moteris. Taip pat pastebėjau, jog lietuviai mėgsta rizikuoti, pavyzdžiui, važiuoja metro su draugo studentišku „Oyster“ bilietu ir pan. Vienintelis keistas dalykas, jog nors kartą į mėnesį be jokios progos namo gyventojai susėda svetainėje švęsti, gerti ir triukšmauja.“

Jose Vasquez, 30, muzikantas iš Peru, su 11 lietuvių dešimt mėnesių gyveno po vienu stogu:
„Aš daug dirbu, todėl labai vertinu, jog su manimi gyvenantys lietuviai gerbia norą  pailsėti, nešvenčia namuose. Visi pažįstami lietuviai yra užsiėmę, rimtai ir daug dirbantys žmonės. Lengvai su jais sutariu, visi mandagūs, nepasakyčiau, jog elgesiu labai skirtųsi nuo kitų rytų Europos šalių gyventojų. Pastebėjau tik tai, kad lietuvės moterys perdaug pykstasi tarpusavyje ir rezga intrigas.

Shachzoda, 28, uzbekė, dirba viešbučių industrijoje, pažįsta penkiolika kolegų lietuvių:
„Tai labai darbštūs žmonės. Lietuvės vadovės yra ypatingai reiklios, bet domisi darbuotojų gyvenimu, supranta problemas. Šios moterys nemaišo darbo ir laisvalaikio santykių. Darbe dirbam rimtai, po darbo draugaujam. Bet yra ir nedraugiškų, pavydžių, pykstančių, ypač jei pakyli pareigose. Jos skleidžia apkalbas, nuteikinėja kitus prieš tave.

Maria, 35, gruzinė, pusantrų metų gyvenusi su lietuviais:
„Tame pačiame name, kuriame gyvenau, buvo ir lietuvių pora. Nežinau, kuo jie vertėsi, bet labai dažnai išgėrinėdavo. Lietuvė pasikvietė draugę, kuri atvažiavusi, čia teišbuvo keturis mėnesius ir neapsikentusi grįžo namo, nes pačios „draugės“ buvo terorizuojama ir spaudžiama duoti pinigų degtinei ir maistui. Būdavo naktų, kai ši „draugė“ su sugyventiniu verždavosi pas tą vargšę, naktį lauždavo jos kambario duris. Mūsų keturi vyrai bandydavo ją užstoti, padėti, bet kažko pakeisti negalėjome, nes čia gyvename nelegaliai - lietuviai grasindavo ir mums, jog įduos policijai. Nemanau, jog visi lietuviai tokie patys, bet mano pažintis su jais buvo labai nemaloni, iki šiol nesuprantu, kaip galima taip negerbti, žlugdyti, niokoti savo tautybės žmogų ir dar draugę?“