Vakarų pasaulis persmelktas elgesio kultūra – vadinasi, šypsenos kultūra. Viduje gali jaustis nelaimingas, neišsimiegojęs, susipykęs su gyvenimo drauge, slegiamas skolų, ligų ir kitų bėdų naštos – tačiau privalai šypsotis.

Šypsena Vakarų pasaulyje yra sėkmės antspaudas, darbo etikos simbolis bei raktas į sėkmingą bendravimą.

Kada pirmą kartą vykau į Vakarus studijuoti, neabejotinai tikėjausi sutikti dėstytojus, persmelktus santūrumo ir įsitempimo, pabrėžtino visažiniškumo ir moralizavimo. Visai kaip mūsų klasiko Kazio Binkio eilių žodžiais tariant, „galvon susėdusių ir besibarančių profesorių“. Ir labai klydau: sutikau laisvus ir visai į griežtus akademiko sampratos rėmus netelpančius intelektualus, nešykštinčius patarimų ir padrąsinimų, verčiančius abejoti ir ieškoti, ir, žinoma, besišypsančius. Kai atvykusių užsienio studentų išėjo pasitikti programos direktorius, jo paprastumas ir malonus bendravimas nuteikė mintims, jog „viskas bus gerai“. Tą patį galima pasakyti ir apie dažną vakarietį. Pavyzdžiui, bet kuriame Anglijos didmiestyje ir miestelyje krinta į akis anglų mandagumas, santūrumas, malonus bendravimas. Tad š, tikras lietuvis, kartais pagalvoju: galbūt toji angliška šypsena tėra apsimestinė?

Lietuvoje mandagumas bei kultūringumas viešosiose vietose siejamas su tautos istorija bei žmonijos gerbūviu. Mes sakome jog gyvenimas Lietuvoje yra sunkus, tai nuolatinė kova už būvį, žmonės uždirba mažai (lyginant su turtingomis Vakarų visuomenėmis), tad ar verta šypsotis? Be to, lietuviai istoriškai maža ir engiama tauta, daug nukentėjusi. „„Bepigu“ tiems baltadančiams anglams ar amerikiečiams, juk jų gyvenimas paprastas, viskuo aprūpintas ir nerūpestingas. Tad jie ir „tegali“ būti mandagūs, taktiški ir besišypsantys“ – mano daugelis.

Kai vienos lietuviškos rinkimų kampanijos metu kandidatas į šalies prezidentus buvo paklaustas, kodėl jis savo reklaminiuose klipuose nesišypso, politikas žinojo ką atsakyti: todėl, kad lietuviai dar labai gerai negyvena. Taip ir gimė šūkis: „Nusipelnėme gyventi geriau“. Kai gyvensime geriau, daugiau šypsosimės, būsim mandagesni vienas kitam ir atlaidesni. O kadangi iki šiol gyvename „sunkiai“, tad būti „geriečiais“ neverta.

Ar tikrai vakariečiams viską „aitvarai suneša“, tad jie mandagūs, paslaugūs ir besišypsantys? Tikriausiai taip manydami patvirtintume dar vieną mitą, jog svarai ir doleriai anglijose ir amerikose ant medžių auga. Taip toli gražu nėra: eilinis vakarietis kovoja už savo gerbūvį ne mažiau nei statistinis lietuvis, o galbūt dar daugiau. Taip, turtingos Vakarų Europos šalys daugiau rūpinasi piliečiais įvairių socialinių programų, iniciatyvų, didesnių saviraiškos galimybių dėka. Kita vertus, vakarietiškas gyvenimo būdas pilnas stresų, konfliktų, konkurencijos. Tačiau išlieka vietos mandagumui ir taktiškumui. Tad galbūt iš dalies teisingai manome sakydami, jog anglų, o ir apskritai vakariečių, šypsena yra „netikra“: juk jie mokomi šypsotis nuo pat vaikystės.

Taip, gyvenimas kiekviename žemės kampe nėra ir nebus lengvas. Tačiau ar dėl to verta nustoti šypsotis?

Ką apie tai manote jūs?