Projekto „Savas savam“ autorė Diana Šerpenskaitė praėjusiais metais suorganizavo pirmąjį labdaros renginį, kurio metu surinktos lėšos paaukotos Lietuvos Samariečių Bendrijos globojamam vaikų dienos centrui „Užuovėja“. Šiais metais, balandžio 20 dienos vakarą, Notting Hill Harbour klube vyks antrasis Dianos iniciatyva organizuojamas labdaros vakaras. „Po praeitų metų sėkmingo renginio su manimi susisiekė „Vaiko Širdies“ asociacijos pirmininkė Daiva Jonauskienė ir paprašė šiais metais suorganizuoti paramos renginį jų organizacijai. Tad vakaro metu surinktos lėšos bus skirtos „Vaiko širdies“ asociacijos veiklai. Vaikų priežiūrai po ir prieš operacijas, taip pat vasaros stovyklos organizavimui, kuri vyksta kiekvienais metais ir suburia visus vaikus ir jų tėvelius, kad bent jau savaitei laiko jie galėtų pamiršti kelius į ligonines“, - apie būsimąjį renginį pasakoja Diana. Kalbino Jurgita Večkytė. 

Ką išvys žiūrovai apsilankę antrajame tavo renginyje? 
Vakaro metu bus pristatomas D.Kanclerytės filmas, kuris vadinasi „Vaiko širdis“, (kuris yra su angliškais subtitrais, todėl kviečiame ir jūsų anglakalbius draugus) muzikiniai pasirodymai su talentingais jaunais žmonėmis, taip pat bus galima įsigyti dizainerės Mildos Čergelytės, Lauros Theiss gaminių. Atvykusieji galės parašyti palinkėjimus ant specialiai tam vakarui paruoštų atviručių, kurios vėliau bus nuvežtos mažiesiems ligoniukams.  

Kiek laiko jau gyveni Londone? Ir ar jauti, kad šis miestas – tavo namai? 
Londone gyvenu jau trečius metus. Kol kas dar negaliu pasakyti jog jaučiu, kad tai mano namai, bet mano antra pusė gyvena čia, mano sesuo su šeima, todėl yra žymiai lengviau taikytis prie aplinkos. Lietuvoje praleidau daugiau nei 20 metų, manau, jeigu kada nors gyvenimas taip susiklostys ir praleisiu Jungtinėje Karalystėje tiek, tai jau tikrai galėsiu pasakyti, kad tai mano namai. 

Kaip šovė mintis atvykti į Londoną? 
Iki tol Lietuvoje studijavau (kai dabar pagalvoju, studentavau), po studijų dirbau vadybos ir administravimo srityje, bet sesuo vis norėdavo, kad atvažiuočiau. Mane sesuo užaugino, tai ji man mama, tėtis, draugė, viskas viename. Kai ji išvažiavo į Angliją, buvo beprotiškai sunku, nes aš buvau jos lepūnėlė. Ilgai nesupratau, ką dabar reikės daryti, bet laikui bėgant, pradėjau gyventi savarankiškai ir netgi tuo mėgautis.    

Pirmos tavo dienos Londone? Kaip sekėsi?
Aš atvažiavau į Londoną ir turėjau tikrai geras sąlygas gyvenimui, nes sesuo jau buvo įsikūrusi čia. Lenkiu galvą prieš žmones, kurie atvažiuoja „laimės ieškoti“ pas nieką, man būtų beprotiškai sunku. Atsimenu visą kelią verkiau, nes žinojau, kad viskas dabar pasikeis, tik nežinojau, kad pasikeis į gerą. Lėktuvan įlipau su ašarom, šalia sėdinti moteris neapsikentusi mano „šliurpčiojimų“ davė nosinę, o stiuardas, praeidamas pro šalį, pasakė: „jaunoji panele, šitam skrydyje verkti uždrausta“. Žinoma, kad atvažiavusi nepradėjau nuo darbų pas karalienę, teko gerokai palenkti nugarą darant sumuštinius, bet tai buvo geriausia gyvenimo pamoka ir patirtis. Londonas nešokiravo, priešingai, buvo smalsu ir įdomu. Kai supratau, kad yra galimybė, tiek visko daug čia pamatyti, savaitgaliais susikraudavau kuprinę ir lankydavau muziejus. Tai padėdavo atsikratyti minčių apie tai, ką aš čia veikiu. 

Tai buvo minčių, ką aš čia veikiu, noriu namo? 
Minčių, ką aš čia veikiu, anksčiau kildavo, tačiau laikui bėgant tai pasibaigė. Į JK žiūriu kaip į vieną didelį savo gyvenimo etapą, kuris man duoda beprotiškai daug patirties. Kartais išsigąstu, kad nežinau kur būsiu po penkerių metų, tačiau šiuo metu ir nenoriu galvoti. Jei gyvenime kažkas stipraus atsitiks, kad reikės išvažiuoti, manau žmogus visada ras išeitį. Lietuvoje pasiilgstu to, kad iš vienos vietos į kitą, gali nueiti pėstute, kad kur pasisuksi, aplinkui viską žinai, viskas sava ir pažįstama. Kaip kovoju su ilgesiu? Veiklumu ir užimtumu. Stengiuosi neturėti tinginio laisvalaikio ir dažniausiai nelieka laiko galvojimui, kaip kažko trūksta gyvenime. 

Ar galvoji grįžti į Lietuvą ar planuoji pasilikti JK? 
Myliu Lietuvą, tai beprotiškai graži mano gyvenimo praeitis. Jei bus galimybė grįšiu ten gyventi, tačiau dabar yra labai gerai kaip yra čia. Manau, kad iš JK dar neišpešiau visko, kas įmanoma, tiek asmeninio, tiek profesinio gyvenimo prasme, todėl kol kas pasiliksiu. 

Kuo tave Londonas (ir visa JK) žavi, o kuo nepatinka? 
Žavi - galimybėmis, laisvalaikio įvairumo pasirinkimu. Čia netgi pirmadienį, jeigu tik bus noro, rasi kur praleisti vakarą ir šalia tavęs dar bus tuzinas žmonių su gera nuotaika. Gali keliauti, mokytis, dirbti, tik turėk noro ir galimybių. 
Nepatinka – atstumai. Žinoma, kai gyveni tokiame dideliame mieste, tai natūralu, bet kartais taip norėčiau, kad mano artimi žmonės gyventų visai šalia ir nereikėtų važiuoti į kitą Londono pusę. Bet pagalvojus iš kitos pusės, keliaudama Londono metro, per trejus metus, perskaičiau daugiau knygų, negu mokykloje iš privalomųjų knygų sąrašo. 

Galbūt pastebėjai kokį nors specifinį britų požiūrį į lietuvius? 
Aš turiu tokį požiūrį, kad negalima smerkti tautos vien už tai, ką jų protėviai padarė praeityje arba už tai, ką keletas žmonių iš tos šalies yra padarę. Mano vadovė britė. Jos požiūris į lietuvius, kad jie sunkiai dirba ir jų visada gali paprašyti padėti, jie sutiks. Tačiau ji nesupranta tų žmonių (kaip ir aš nesuprantu), kurie atvažiuoja čia, gyvena iš pašalpų ir bando apeiti įstatymus. Aš visada sakiau, kad lazda turi du galus, ir kaip tu gyveni savo gyvenimą, priklausys ir tavo vaikų ir tavo pačio ateitis. Man ir pačiai ne visada pavyksta būti „dorai pilietei“, bet kiek mano jėgoms, tiek ir stengiuosi. 

Tavo pažįstamų, draugų rate daugiau lietuvių ar kitos tautybės žmonių? 
Kai atvažiavau į JK, gyvenau Rytų Londone, Becktone, tai automatiškai nulėmė, kad daugiau bendravau su lietuviais, bet manau tai gerai, nes buvo mažiau streso ir gal nesijautė taip stipriai, kad esi svetimoje šalyje. 
Tačiau, kai išsikrausčiau iš ten (šiuo metu gyvenu Vakarų Londone, netoli Richmond) pasikeitė absoliučiai viskas, draugai, darbas, laisvalaikis, mano požiūris. Sakyčiau šiuo metu turiu ir anglakalbių draugų, ir lietuvių, tačiau kadangi dažnai vaikštau į lietuvių renginius, žinoma, lietuvaičių tame tarpe daugiau. 
Nesmerkiu žmonių pagal tai ką jie daro gyvenime (nebent jie tai labai prastai iškelia į viešumą), todėl pas mane gali rasti visokio užimtumo žmonių. Jeigu su žmogumi įdomu bendrauti, aš susitiksiu su juo puodeliui kavos ir antrą kartą. Mano sesuo yra pasakius: nėra gėdingo darbo, yra tik daug ir mažai apmokamas. 

Ar Londoną galėtum pavadinti galimybių miestu?  
O taip. Londonas labai labai didelių galimybių miestas. Manau, kad kažko pasiektum reikia žinoti, ko nori, arba jei nežinai bent jau maksimumą išspausti iš naujos išaušusios dienos. Reikia žinoti tikslą ir kelią iki jo. Jei labai tiki tuo, ką darai, visada atsiras žmonių, kurie norės tau padėti. Tuo įsitikinau iš savo asmeninės patirties. 

Dirbi Marks & Spencer prekybos centre. Kaip atsidūrei šioje kompanijoje? 
Kaip ir daugeliui emigrantų, deja, nebuvo galimybės spręsti ką nori daryti, nes reikėjo valgyti ir mokėti už būstą. Persikėlusi gyventi į naują vietą, nunešiau jiems savo CV, jie man paskambino, atėjau pokalbiui, išlaikiau testą ir pradėjau dirbti pas juos. Po poros mėnesių pasiūlė kilti į komandos vadoves, o prieš porą dienų atsiuntė paraišką į dar aukštesnę poziciją. Sakyčiau, kaip dirbanti darbą, kuris prasidėjo „iš reikalo“, varau visai neblogai :) 

Kuo save lepini po darbo? 
Išvykomis į Richmondo parką, ilgu savaitgalio miegu, mylimo žmogaus kompanija šalia, įdomia ir mėgstama veikla, pozityviu požiūriu, susitikimais su šeima ir draugais. 

Ką patartumei, palinkėtumei lietuviams gyvenantiems kitose šalyse? 
Išnaudokite kiekvieną dieną, nes gyvendami tokiame mieste, galite būti kuo panorėsite. 

Kokie artimiausi tavo planai, siekiai? 
Šiuo metu svarbiausias yra renginys su „Vaiko širdies“ organizacija. O po to šiek tiek kelionių. Planuojam kelionę į Ibizą ir Paryžių. Jei bus galimybė norėčiau dar šiais metais aplankyti draugus Norvegijoje ir Škotijoje. Manau po renginio teks susikoncentruoti ir ties nauja profesine galimybe, nes beprotiškai daug visko reikia mokytis. 

Trumpai. Viena diena   
• 4:20 Suskamba žadintuvas.   
• 4:25 Pykstu ant viso pasaulio, kad reikia keltis.   
• Dažniausiai pusryčių pavalgyti nespėju, nebent pasiėmė kokį bananą ar obuolį ir suvalgau traukinyje.   
• Šiuo metu dirbu Marks and Spencer kompanijoje. Pradėjau kaip pardavėja, dabar esu komandos vadovė. Kadangi 5:30 jau laukia prekės tai darban atvykstu anksti. Pasiruošiu darbo dienai, pasidarau arbatos (kavos negeriu) ir einu priimti prekių. Suskaičiuoju pinigus seife, paskirstau žmonėms kasas, pradedame darbą. Parduotuvę atidarome 7:00. Kai pasakau žmonėms, kad dirbu parduotuvėje, kai kurie sako: pfff, tai obuolius nešioji? O aš kažkurią dieną pagalvojau, kad esu atsakinga, absoliučiai už viską - kai tik įžengiu į tą parduotuvę, pradedant žmonėmis, kurie ateina apsipirkti, baigiant prekėmis, kurių vertė kasdien daugiau nei 10 tūkstančių svarų. Ir, žinot ką, nešioju aš ir obuolius, bet labai didžiuojuosi, kad svetimoje šalyje sugebėjau ir juos pakelti nuo žemės.   
• Darbo dienai pasibaigus dažniausiai arba pabūnu su sūnėnu, arba važiuoju namo ruoštis renginiui.   
• Jei labai sunki diena būna, tai tenka truputėli pamiegoti, kad galva šviesesnė būtų. Kaip mano antra pusė sako - power nap. O po to jau pavalgau ir sėdu prie kompiuterio ruoštis renginiui.   
• Manau po renginio darbo diena baigsis susitikinėjimu su draugais ir buvimu su mylimais žmonėmis.   
 
„Savas savam“ paramos renginys, Notting Hill Harbour club, 1 Alfred road, Londonas W2 5EU. Metro: Royal Oak. Balandžio 20 dienos vakarą. Daugiau informacijos apie renginį rasite čia>>>>>>>>>>> 

Anglijos Lietuviai