Septyniolika metų Anglijoje gyvenanti Jolanta Naruševičiūtė – Anusauskienė, praėjo tikrą pragarą iki surandant asmeninę laimę ir finansinį stabilumą. Šiek tiek daugiau nei prieš metus, dainininkė pokalbyje su Londoniete pasakojo apie nesibaigiančias audras ir gyvenimą mašinoje su mažamečiais. Šiandien atlikėja atvirauja apie kardinaliai pasikeitusį gyvenimą: nors pozityvumo jame netrūksta, gyvenimo staigmenos ir iššūkiai nesibaigia.
Praeitų metų balandį minėjote, jog apie savo problemas nepasakojate net artimiesiems. Tačiau šiandien tvirtinate, jog jūsų gyvenimas pasikeitė būtent po publikacijos Londonietėje. Kokie pokyčiai jus aplankė?
Galiu tvirtai pasakyti, kad straipsnis Londonietėje atnešė daug pasikeitimų mano gyvenime. Pirmiausia, įgavau didesnį pasitikėjimą savimi, žiūrovų pripažinimą, netgi populiarumą. Po publikacijos gavau labai daug mane palaikančių žinučių iš nepažįstamų žmonių. Kadangi apie mano sunkų gyvenimą nežinojo net artimi žmonės, draugai ar giminės, daug kam tai buvo staigmena. Tačiau likimas man buvo dosnus. Nesėdėjau kampe ir nedejavau, ieškojau veiklos, kuria galėčiau užsiimti. Pradėjau dirbti JK Lietuvių Bendruomenėje, kur buvau išrinkta bendruomenės tarybos nare. Laisvo laiko neliko, buvau užimta mėgstama veikla. Didžiausia laimė, kad savivaldybė pagaliau skyrė nuolatinį būstą.
Kaip pavyko grįžti į muzikos pasaulį?
Po Londonietės straipsnio buvau pakviesta nusifilmuoti LNK laidoje Nuo IKI, kurioje pasakojau apie savo gyvenimą. Netrukus po laidos, atsirado labai daug pasiūlymų ir kvietimų dainuoti privačiuose vakarėliuose, restoranuose ir renginiuose. Jaučiau, kad noriu tobulėti, todėl bedirbant lietuvių bendruomenėje ieškojau naujų muzikantų koncertavimui kartu.
Su Mantu Vygantu.
Jolanta su dukrele.
Dabartinis jūsų scenos draugas Mantas Vygantas. Kaip jį sutikote?
Televizijos laidoje teko išgirsti apie jauną, talentingą dainininką – Mantą Vygantą. Atlikėjas baigęs Juozo Gruodžio konservatoriją, o taip pat yra renginių vedėjas, bei organizatorius. Asmeninė patirtis pilna įvairovės, bei konkursinių pasiekimų.
Nusprendžiau jį susirasti ir pakviečiau sudalyvauti Kalėdiniame bendruomenės vakarėlyje, Pabandėme dainuoti kartu, balsai derėjo, o didelė mano sceninė patirtis ir jaunatviškas entuziazmas suvedė mus į puikų duetą. Nuo tada pradėjome koncertuoti kartu.
Kaip į jūsų muzikinę sėkmę reaguoja kolegos?
Muzikinėje aplinkoje atsirado pavyduolių. Mus pradėjo kviesti lietuviški restoranai, atsirado labai daug darbo. Greitai tapome populiarūs. Iš kolegų prasidėjo replikos, skambančios daugmaž taip - „jie užėmė visą Londoną“. Sulaukiau ir grasinimų.
Su Mantu suorganizavome Jungtinės Karalystės Lietuvių Bendruomenės pagrindinės metų šventės „Sekminių“ muzikinę dalį. Po šios šventės taip pat nepavyko išvengti replikų iš kitų muzikantų. Sulaukėme kritikos, jog ne visi norintys pasirodyti buvo pakviesti, o juk mes nieko ir nekvietėme – kas norėjo patys su mumis susisiekė. Pati šventė praėjo labai sklandžiai.
Kaip reaguojate į tokias pavydo scenas, bei grasinimus?
Pavydo ir apkalbų mes sulaukiame labai daug. Įdomiausia, jog jie sklinda iš tokių, kurie net negyvena Anglijoje, o tik atvažiuoja „pachaltūrint“. Nesuprantu kam reikia pavydėti? Juk kiekvienas gali dirbti, kurti, koncertuoti ir pats klausytojas atsirinks, ką nori girdėti ir kas jam patinka. Vietos visiems pakanka.
Skaudu, kad apkaltina juokingais ir nebūtais dalykais. Neva mes atimame jų duoną. Bet mano ginklas - šypsena. Gyvenime teko visko patirti: artimųjų netektį, tikrus išgyvenimus, todėl visiškai nekreipiu dėmesio į šituos paistalus.
Mano šeima ir artimieji labai didžiuojasi manimi. O man pačiai pats nuostabiausias jausmas, kai po pasirodymų mums ploja ir dėkoja, o dainas tenka kartoti net kelis kartus iš eilės.
