Pastaruoju metu visi kalba apie neseniai pasirodžiusį filmą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” ir tuo pačiu vėl prisimena pirmąją moteriška erotika vadinamas knygas ir kodėl jos tapo tokios populiarios. Visi mano, kad dėl detaliai aprašytų sekso scenų, bet aš manau, kad ir knygoje, ir kitų porų gyvenime daug svarbesnis dviejų žmonių santykis.

Per vieną iš mūsų pokalbių, viena iš mano klienčių sakė, kad jai labai patiko Kristano ir Anastasijos istorija, kad perskaitė ją net kelis kartus ir aš jos paklausiau: „Ar dėl sekso scenų?” Jos atsakymas buvo netikėtas: „Kokios scenos?  Aš tiesiog noriu tokio vyro. Tokio, kuris žino, ko nori pats ir gali nurodyti man, ką daryti”.

Anastasijos ir Kristiano istorija prasidėjo kaip daugelio, tačiau vis tiek šiek tiek kitaip. Jis nežadėjo jai paskambinti ar pakviesti į pasimatymą, bet įdėjo pastangų ir susirado ją pats.

Jis atsirasdavo visuose jai svarbiuose renginiuose, net jei dėl to turėjo atsisakyti savo svarbių susitikimų ar darbo.

Jis dėl jos pažeidė visas savo iki tol įprasto elgesio taisykles: neturėti joko fizinio kontakto, kol nepasirašys sutarties apie santykių neviešinimą; nepriimti partnerės kartu gyventi; neįtraukti jos į savo laisvalaikį ; neturėti ryšių su jos artimaisiais ar nesupažindinti su savais.

Jis visaip rūpinosi jos saugumu – apsauga, informacija, kur ji yra, net sekė ją.

Netgi svarbiausiame savo nusistatyme – seksualiniuose santykiuose, kurių pobūdis buvo absoliučiai nekeistinas jam būnant su kitomis moterimis, Anastasijai jis ir vėl padarė išimtį. Jeigu kažkaip ir pasireikšdavo Kristiano žiaurumas ar negebėjimas kontroliuoti savo pykčio, tai tik dėl to, kad ją apgintų ir kiekvienas toks protrūkis visada buvo meilės išraiška.

Ir, žinoma, jis ją vedė, o ne pasiūlė gyventi kartu. Ir jo įtėviai buvo nepaprastai jai dėkingi ir ją mylėjo už tai, kokia ji buvo jam atsidavus.

Šiuose santykiuose didžiausią viltį ir suteikė Anastasijos pasiaukojimas, kuris buvo nebe reikalo. Jos meilė išgelbėjo šį, nuo vaikystės sužalotą, bet šiaip labai puikų vyrą. Jis tapo vis geresnis, ramesnis, draugiškesnis ir geriau reiškė savo jausmus. Jų santykis ir meilė buvo tokia ypatinga, kad neabejotinai tai truks iki jų gyvenimo pabaigos.

Argi ne čia slypi didžioji šio kūrinio pamoka? Juk moterys dažnai yra pasiruošusios pakentėti, pasistengti, o tiksliau pasakius, padaryti viską, kad tik pakeistų savo mylimą žmogų ir jis taptų, jų nuomone, geresniu?

O kaip iš tikrųjų yra gyvenime? Dalis iš šių minėtų dalykų yra tikra tiesa. Jei patiksite vyrui, jis tikrai susiras jus pats. Galbūt pirmo susitikimo metu paklaus jūsų telefono numerio (nes ne visi gali samdyti seklius), bet tikrai ilgai neatidėliodamas paskambins ir pakvies susitikti. Jis tikrai supažindins jus su savo draugais ir įtrauks į savo gyvenimą.

Tačiau visi kiti dalykai jau vyktų tik su jūsų dalyvavimu ir sutikimu.

Jis tikrai atvyks į renginius ar dalyvaus susitikimuose, kurie jums svarbūs, jei tik nepamiršite ir išdrįsite jam pasakyti, kad jums tai svarbu.

Jus mylintis žmogus jūsų neseks, neribos jūsų kontaktų – nei vyriškų, nei moteriškų, ir tikrai nepavydės kiekvienam žmogui,  su kuriuo jūs bendraujate. Negebėjimas kontroliuoti pykčio, negebėjimas pasitikėti savo partneriu, nurodymas kaip jam rengtis, su kuo bendrauti ir kur eiti, o kur ne, nėra meilės išraiška.

Dažnai sprendimą susituokti žmonės priima kartu. Galbūt kartais vaikinas sugeba pasipiršti netikėtai, bet juk jautėte, kad tai artimiausiu metu įvyks? Ir kai tai atsitinka, jūs dažniausia žinote, ką jam atsakyti.  Jei yra kitaip, jei jaučiate, kad esate įvaryta į kampą (pavyzdžiui jis pasipiršo jums pasiimant diplomą ir tai matė daugybė žmonių ir atsakyti nėra galimybės) ir neturite pasirinkimo, tai pirmas ženklas, kad šis žmogus negalvoja apie jus.

Jei jums atrodo, kad, norėdama išlaikyti santykius, turite pasikeisti (nebendrauti su tam tikrais žmonėmis, pakeisti savo aprangos stilių, pakeisti darbą arba visai nedirbti, atsisakyti savo mėgstamų laisvalaikio praleidimo būdų, jūs turite priimti kažkokį vienintelį jam tinkamą seksualinių santykių būdą), ypač jei jums kyla minčių, kad dabar truputį pakentėsiu arba šį kartą aš pati kalta, o kitą kartą  viskas vėl bus gerai – priimkite tai kaip labai svarbų ženklą, kad jūsų santykiai nėra sveiki. Kiek jūs besikeistumėte ir kiek jūs besistengtumėte niekas nepasikeis. Ir tai yra priežastis, kodėl tokie kūriniai yra vadinami „fiction“ – jie labai skiriasi nuo realus gyvenimo.  

Jei turite problemą, dėl kurios norėtumėte gauti psichologės Editos Kratulytės patarimą, drąsiai rašykite į [email protected] arba Facebooke. Anonimiškumą garantuojame.