Liepos 23, 2010
Svajonių mergaitės
LONDONIETĖ, 4
© Flickr/Nicki Varkevisser
Nors ir dažnai lyja, tačiau retai Londono dangų talžo vasaros žaibai. Vakar grožėjausi galingais griaustinio trenksmais sėdėdama sodo pavėsinėje.   
 
Visuomet žavėjausi žmonėmis, kurie žino, ko nori. Kai manęs mokykloje paklausdavo, kuo norėčiau būti užaugusi, pateikdavau vis kitokį atsakymą: balerina, siuvėja (tais laikais tokio dalyko kaip 'dizaineris' ar drabužių modeliuotojas dar nelabai buvau girdėjusi), aktorė, pardavėja, gydytoja. Kokios tik profesijos, kaip tie žaibai, trumpam nesumirksėdavo mano padangėje! 

Išmokusi pianinu skambinti lopšinę lėlėms, tėvams pareiškiau, kad noriu gitaros. Šokinėjau iš džiaugsmo kaip paklaikus, kai po Kalėdų eglute pagaliau radau savo išsvajotą instrumentą ir jau mintyse įsivaizdavau kaip aš, kaip koks Bon Jovi moteriškas variantas, užkariauju pasaulį. Aš ir mano gitara. Dabar, tiesa pasakius, net nežinau, ar ji parduota, ar padovanota. 

Kai pajutau, kad mano muzikinei karjerai atėjo galas, neliūdėjau nei minutės, nes buvau įsitikinusi, kad esu apdovanota nuostabiu aktorės talentu, tiesiog iki šiol manęs dar niekas nepastebėjo. Deja, mano talento niekas nepastebėjo ir kai bandžiau įstoti į aktorių kursą Muzikos akademijoje, Vilniuje.  

Vieni tai vadina valios neturėjimu, kiti – ieškojimais, treti – svajonėmis. 

Prisimenu, kaip visa Lietuva šaipėsi iš dviejų jaunų lietuvaičių, pasivadinusių DreamGirls ir stojusių prieš patį Simone Cowell'ą, talentų šou X Factor. Per minutę jos ne tik kad tapo pajuokos objektu, bet dar ir apkaltintos, kad teršia dorą Lietuvos vardą, daro gėdą visai tautai. Nors tos gėdos garsiausiai šaukiantys tikriausiai jau pridarę daug daugiau. Jų pasirodymas X Factor man priminė, kad ir aš kažkuomet buvau įsitikinusi, jog tereikia, kad mane kažkas pastebėtų. Ir kas iš mūsų per savo gyvenimą nebuvo nė karto apsijuokę? Nebūtinai scenoje. Mokykloje, restorane, per pasimatymą, vestuves ir t.t.? 

Foto: Flickr/WTL

Gerai pamenu dieną, kai supratau, kad daugiau ieškoti ir svajoti apie neįmanomus dalykus nebenoriu. Kad nebūsiu nei Alchemiku, nei Sidharta, nei Bon Jovi moteriškas variantas. Ir savo gyvenimo instrumentą pasirinkau labai paprastai pagalvojusi: ką aš darau geriausiai ir ar tai tikrai man labai nepatinka, kaip kad visuomet galvodavau. 

Juk galėjau visą gyvenimą svajoti apie dainininkės karjerą, nors neištraukiu lengviausios natos. Arba apie raudoną kilimą – nors neturiu aktorės talento.  

Vakar sulaukiau skambučio iš sesers. Jai viskas nusibodo. Namai, rutina. Ji nori pakeisti darbą. Mano patarimas: 'pagalvok, ką sugebi geriausiai'. Ar tai būtų automobilių remontas, ar namų valymas, ar darbas virtuvėje, banke, ligoninėje – jei tai darai gerai, anksčiau ar vėliau pajausi malonumą.



Raktažodžiai: Užrašaisvajonėsdarbas

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta