Vasario 21, 2012
Neplanuota romantika
LONDONIETĖ, 2
Su savo kūrybinėm mūzom nebesiginčiju: jos kartais atsiranda netikėčiausiose vietose ir net nesiteikia pasirodyti, kai jų labiausiai reikia. Tarkim, jų taip labai reikėjo artėjant Valentinadieniui, meilės dienai. Bet jokios romantiškos ir gražios mintys kaip tyčia nelindo į galvą. O atsirado jos kažkur pusiaukelėje tarp St John's Wood ir Primrose Hill, pro šalį plaukiant marshmallow spalvų namukams ir galvojant, kokią knygą pradėti skaityti (norisi kažkokios įkvepiančios ir romantiškos). 

Supratau, kad nemėgstu filosofuoti apie meilę. Kiekvienam ir kiekvieno ji visiškai kitokia. Be to, manau ji auga drauge su mumis. Juk mano meilės supratimas buvo visiškai kitoks, kai pradinėse klasėse sėdėjau viename suole su berniuku ir namo grįždavau nešina krūva pastabų, jog per pamokas nesusikaupiu ir nuolat plepu su suolo draugu.  

Dar kitokia meilė buvo kai prieš gerus dvidešimt metų istorijos pamokoje, besiklausant pasakojimo apie Žalgirio mūšį, atskriejo raštelis: „Tvenkinys. 18 val“. Tuomet į pasimatymą vedžiausi savo jaunesnįjį brolį. Jau tada man baisiausias scenarijus buvo „o kas, jei neturėsime apie ką šnekėti“. Tad iki šiol nelabai pritariu panašioms mintims, kad „meilei nereikia žodžių“.  

Dar kitaip mylėjau dvidešimties +. Tuomet dominavo aistra, geismas ir grožis. Amelijai pasakodavau kaip negalime atitraukti akių vienas nuo kito, kaip restoraną eilinį kartą palikome paskutiniai, kaip netikėtai ėmė lyti ir mes prakiurksojome po medžiu... bučiuodamiesi.  

Dabar myliu ramiai. Nenoriu ir nereikia dramų, scenų ar pasipuikavimo prieš drauges. O užplūdus abejonėms, pagalvoju, kad tai nė iš tolo neprimena to, apie ką svajojau, bet jo neiškeisčiau net į savo svajones. Tad dabar mano meilė man svarbesnė net už visas svajones. 

Jei meilės suvokimas keičiasi, tai romantiškiausios akimirkos man visuomet buvo ir yra neplanuotos, kartais labai kasdieniškos ir paprastos. Ir tikrai nereikia širdelėmis apibarstyto Valentinadienio.
 
Romantiškiausia man: 
 
visų pirma, esu labiau Bridgite Jones, visai ne Carrie Bradshaw, tad malonu, kai vietoje Cosmopolitan kokteilio kokiame kiečiausiame Londono bare pasiūloma nerūpestinga išvyka out of town; 
 
senos, medinės bažnyčios; 


 
įkristi į minkštus krėslus didžiuliame Westbourne Studios bare ir skaityti eilėraščius. Kaip pavyzdžiui, „What lips my lips have kissed and where, and why....“ (Edna St. Vincent Millay); 
 
regzti planus kaip eisime į Karališką Operos ir Baleto teatrą žiūrėti „Spragtuko“. Jis būtinai vilkės raudono aksomo švarką, aš – mažą juodą suknelę;


kelionė po atokiausius Lietuvos kampelius; 
 
kalnai ir sniegas; 
 

parduotuvė Angels rajone, pavadinimu „Lie down I think I love you“;

 
juoktis iki ašarų;
  

už rankų besilaikantys senukai;

kad jis žino, jog esu iki nežmoniškumo nepraktiška ir paslapčia į rankinę įdeda atsarginį pakrovėją telefonui.


Raktažodžiai: Užrašaimeilėromantika

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta