Tą lemtingą, mano gyvenimą iš pagrindų pakeitusią dieną, kaip visuomet įslinkau lietuviškų produktų parduotuvėn Rytų Londone.

Apsidairiau: gal kokį dešrigalį pasibaigus galiojimo laikui atpigino?Tačiau žvilgsnį patraukė naujas, nematytas ir, svarbiausiai, nemokamas lietuviškas laikraštis ‘GRAŠIS’.

Na jei nemokamas, kodėl nepavarčius. Juo labiau, kai toks gražus, solidus, net su apsinuoginusių lietuvaičių nuotraukomis septintame puslapyje. Kertu lažybų, kad prie laikraščio išvaizdos plušėjo įžymus dizaineris, dar tarpukario Lietuvoje leidęs tautininkų ‘Varpą’. Na, bet ne mergaitėms lietuvaitėms buvo lemta padaryti perversmą mano sieloje, o juodame, grakščiame rėmelyje besipuikuojančiam skelbimui. Pamiršau apie dešrą, nuolaidas ir kitas smulkmenas. Tiesą sakant, vos kvėpuoti nenustojau perskaitęs kad:

"Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko situacijų, kuomet neužtenka pinigų pragyventi, o jų gauti nėra kur. Vyrams šiuo atvėju yra išeitis - jie gali priduoti spermą. Amžius ribojamas iki 45 metų. Anglų kalba nereikalinga. Šiuo pinigų šaltiniu galima naudotis daug kartų, moka £20-30, 02075634306 (angliškai)."
{kalba netaisyta}

Įsivaizduojate mano susijaudinimą? Pasirodo išeitis, finansinių problemų sprendimas, neišsenkatis pinigų šaltinis - visada su manimi, čia pat, ranka pasiekiamas. Buvau girdėjęs, jog vakarų šalyse vertina rankų darbą. Bet kad šitaip vertina - tikrai nesitikėjau. Tik pagalvokit! 30 svarų už minutę darbo! Ech, kur buvo tas ‘Grašis’, kai buvau aštuoniolikos? Kai buvau tikrai greitas ir nagingas...

Namo lėkiau kaip ant sparnų. Vizija, kad patenku į geriausiai Anglijoje uždirbančių lietuvaičių tarpą, šildė ir glostė savimeilę. Kažin, kuris lietuviškuose emigrantų laikraštėliuose liaupsinamų ir interviu duodančių verslininkų uždirba 30 svarų per minutę? Tiesa, šiek tiek neramino mintis, ar įvertins mano darbą trisdešimčia svarų? Ar vėl eilinį kartą teks darbuotis už minimumą?

Vyliausi, jog mano patirtis ir šaltinio naudojimo įgūdžiai neliks neįvertinti. O galų gale, gal net kokį priedą už anglų kalbos mokėjimą pavyks išsiderėti? Nutariau nepasiduoti žlugdančioms, pesimistinėms mintims ir siekti naujai užsibrėžto tikslo. Dabar svarbu niekam neprasitarti. Net artimiausiems bičiuliams. Nes jei sužinos lenkai - kaip mat numuš kainas.

Namie brangiausioji iškart pastebėjo mano entuziazmu degančias akis. „Ką jau vėl nusipirkai?“ - pasigirdo klausimas. Kas jau kas, bet ji tikrai moka priremti prie sienos. Po neilgų išsisukinėjimų, išgavęs pasižadėjimą saugoti paslaptį, išdėsčiau jai savo naująjį verslo planą.

Velniai rautų! Vietoje palaikymo ir pritarimo, sulaukiau pašaipios replikos: „vyras turi pinigus galva uždirbti, o ne...“ Supratau, kad ginčytis beviltiška ir įrodinėti, jog šitame darbe ‘galva’ dirbama ne mažiau nei rankomis - irgi neverta. Tikriausiai ir jums pažįstamas jausmas, kai žinai, jog esi teisus, bet artimiausias žmogus kategoriškai atsisako tave suprasti. Nusprendžiau kantriai laukti palankesnės situacijos.

Nežinau, ar čia verslininko gyslelė kalta, ar manyje suvalkietis/ekonomistas prabudo, tačiau nuo tos dienos tapau žymiai atsakingesnis finansiniais klausimais. O į šeimyninį guolį pradėjau eiti sąžinės draskoma širdimi. Ramybės nedavė naujai atrasta tiesa - jog esu nedovanotinas švaistūnas, į kairę/dešinę taškantis gyvus pinigus (tiesiogine šio žodžio prasme).

Padaužiška brangiausiosios nuotaika vakarais ėmė varyti į neviltį: „kiek mums tai kainuos - £30, £60... o gal „ant nulių“ pavyks susitarti...“ Kai vieną šeštadienio naktį kūniškiems malonumams išleidau 90 svarų, pasakiau sau: „tas švaistymas tęstis daugiau nebegali... reikia pradėti taupyti“. Tikriausiai manyje užsispyrėlis žemaitis prabudo, bet pradėjau nekreipti dėmesio į dviprasmiškus brangiausiosios dūsavimus lovoje ir demonstratyviai atsuktą nugarą.

Atkakliai laikiausi šeimos biudžeto ekonomijos krypties. Sąžinės priekaištai baigėsi. Užmigdavau svaiginamas ‘good bargain’ jausmo, kažkuo panašaus į saldų pasitenkinimą nusipirkus ‘Next’ džinsus su 60% nuolaida, ar pernykščių Kalėdų atvirukų po 99p, dar prieš Kalėdas kainavusių £2,99.

Nauja šeimos ekonomika netrukus ėmė duoti savo vaisių. Pajutau tarsi sunki finansinė našta nukrito nuo mano pečių. Po dviejų, intensyvaus taupymo mėnesių, jau galėjau sau leisti su draugais po darbo ir į ‘pub‘ą’ dažniau užsukti. Ką reiškia keletas bokalų alaus, jei kas vakarą sutaupai mažiausiai £30? Dar po kurio laiko jau galėjau ir išsvajotąjį ‘Play Station 3’ nusipirkti.

Nežinau, koks kvailys sugalvojo, kad moterys - taupesnės už vyrus, kad joms, labiau nei mums, rūpi finansinis šeimos saugumas. Maniškė pasirodė esanti tikra priešingybė. Pareiškusi, kad daugiau nei minutės neliks su ‘mažvaikiu impotentu’, susirinko visą, ne be mano taupymo politikos, sukauptą savo mantą ir išėjo. Nesuprato, kad dėl šeimos, dėl mūsų ateities stengiuosi. Ei...jei mane skaitai: pati kalta, nedėkingoji!

'Grašio’ leidėjai, jei mane skaitote - didelis Jums ačiū. Tik jūsų dėka, mano pilkas ir monotoniškas gyvenimas įgavo prasmę ir tikslą. Nebėra jame vietos nedėkingoms gamtinių resursų švaistūnėms. Gyvenu arti ‘supirktuvės’. Iki keturiasdešimt penkerių dar turiu gražaus laiko. Ir nereikia man nei socialinių garantijų, nei pensijų fondų. Mano mobilusis, asmeninis pinigų šaltinis - aprūpintos senatvės garantas. Aš - kelyje į finansinę laisvę.

Jūsų SANTŪRUS