Vidaus reikalų ministrė Agnės Bilotaitė su Policijos generaliniu komisaru Renatu Požėla ir Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove Ilma Skuodiene aptarė saugumo situaciją, priemones bei rekomendacijas, kurios padėtų sustiprinti vaikų saugumą.

Pasak ministrės A. Bilotaitės, sėkmingai pasibaigusi mergaitės dingimo Kaune istorija rodo, koks svarbus yra pasitikėjimas tarp visuomenės ir policijos. Savalaikis informacijos gavimas apie skaudžius įvykius lemia sėkmingus tyrimus ir nelaimių išvengimą.

„Po pastarojo įvykio Kaune turime daugiau kalbėti apie savisaugą – ne tik tarpusavyje, bet ir su vaikais. Šeimoje formuojami kiekvieno vaiko saugumo įgūdžiai. Šeima, bendruomenė, mokykla, kaimynai – visi gali ir privalo būti dėmesingi bei prisidėti prie saugesnės aplinkos kūrimo ir vaikų saugumo jausmo. Šiuo metu tendencijų ir aplinkybių, kurios rodytų, kad šalies vaikams pavojaus lygis pasikeitė, nėra“, – teigia vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė. 

Šiuo metu policijos pareigūnai visuomenės pašo pagarbos vaiko ir jos šeimos privatumui ir gerovei. Labai svarbu iš socialinių tinklų ištrinti mergaitės nuotraukas.

Kaip rodo policijos statistika, didžioji dalis, 99 procentai dingusių vaikų, atsiranda per artimiausiais 2-3 paras – jie randami pas draugus, gimines, prekybos centruose.

Pastebima, kas nemažą dalį dingimo atvejų sudaro tie atvejai, kai vaikai, deja, tampa tėvų santykių ir konfliktų įkaitais – tėvai savavališkai pasiima vaikus. Tuo tarpu atvejai, kai vaikai pagrobiami, Lietuvoje yra absoliučiai išimtiniai.

Svarbus ir ryšys tarp bendruomenių ir pareigūnų – jis turi būti grįstas abipusiu pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Čia išryškėja bendruomenės pareigūnų vaidmuo. Bendruomenės pareigūnų parengčiai, kvalifikacijos tobulinimui,  aprūpinimui darbo  priemonėmis, kurios reikalingos specifinėms prevencinėms veikloms, bus skiriamas ypatingas dėmesys.

Vaiko teisių gynėjai pataria laikytis keleto visiems bendrų taisyklių.

• Kalbėkite apie saugumą ir sutarkite taisykles . Visa šeima jausis rami, kai žinosime vaiko grįžimo iš mokyklos, kiemo ar draugų laiką, jo bus laikomasi, o apie pasikeitimus nedelsiant informuojama. Įsitikinkime, kad vaikas pakankamai brandus, kad susitarimų laikytųsi ir jums nesant šalia. 

• Atkreipkime dėmesį į paros metą . Stenkimės, kad vaikas neliktų be suaugusiųjų sutemus, net jeigu metas nėra vėlus. Jeigu nutinka taip, kad vaikas jau tamsiu paros metu keliauja vienas, svarbu, kad jo pasirinktas maršrutas būtų gerai apšviestas, aplink būtų kitų žmonių. 

• Žinokime vaiko maršrutą . Susipažinkime su vaiko keliu į mokyklą, būrelį ar į kitą dažniau lankomą vietą. Įsitikinkime, kad maršrutas yra saugus, o vietos, kuriomis eina vaikas nėra atokios. Venkite mažiau apgyvendintų vietų, parkų, vietų arti vandens telkinių. 

• Paaiškinkime vaikui, kaip bendrauti su nepažįstamaisiais. Tai visada aktualus klausimas virtualioje erdvėje, ne mažiau ir realiame gyvenime. Vaikas turi žinoti, kad negalima sėsti į nepažįstamo žmogaus automobilį, eiti į jo namus. Apie įtarimą keliančių žmonių dėmesį svarbu nedelsiant pranešti tėvams, mokytojui ar kitam šalia esančiam žmogui.

• Domėkitės, su kuo vaikas bendrauja internetu. Labai svarbu tėvams žinoti, kas yra vaiko draugai ir su kuo jie bendrauja. Ši taisyklė itin aktuali kalbant apie socialinius tinklus, kur vaikams draugauti pasiūlyti gali ir visiškai nepažįstami ir ne gero linkintys žmonės. Jie gali apsimesti vaikų bendraamžiu ar draugu. 

• Užtikrinkime tarpusavio ryšį. Būtina aptarti, kokiais būdais į pavojingą situaciją patekęs vaikas, be jokių išlygų galės pasiekti tėvus arba į kokį kitą artimą žmogų prireikus gali kreiptis pagalbos. Mažesniam vaikui į telefoną įveskime pagalbos telefono numerį 112.

• Įsivertinkime vaiko gebėjimą priimti sprendimus. Paauglystėje vaikui suteikiame daugiau erdvės, tačiau saugumo tema išlieka svarbi. Įsitikinkime, kad paauglys pakankamai savarankiškas ir mokės reaguoti netikėtose situacijose. Būkime atidūs aptardami saugumą, interpretacijų negali likti.