Spalio 30, 2012
Gimtąją kalbą primiršę mažieji lituanistinėje mokyklėlėje suaugusius apdovanoja auksinėmis frazėmis
DIANA JONAITYTĖ, 4
© DOVILĖ JURKIENĖ
Jau antrą rugsėjį pasitinkančioje šeštadieninėje lituanistinėje mokyklėlėje „Pasagėlė“ rugsėjo pradžioje vyko mokslo metų atidarymo šventė. Šventinė dvasia jautėsi ne tik šventės dalyvių veiduose, bet ir kruopščiai išpuoštose klasėse, mat „Pasagėlės“ klasės, kuriose mokysis 3-10 metų vaikai, nuo šiol vadinsis medžių vardais.    

Stropiausiam moksleiviui - šunelis  


 Pietryčių Londone, Lewisham rajone įsikūrusios mokyklėlės sode augs Kaštonas, Lazdynas, Šermukšnis, Ąžuolas ir Žilvitis. Paklaustos, kodėl medžiai, mokyklėlės įkūrėjos bei mokytojos Daiva Staniulytė ir Adrija Sikorskytė pasakojo, jog medžio simbolis joms pasirodė gražus ir prasmingas. Mokytojos žadėjo rūpintis ir su meile prižiūrėti savo sodą stengdamosi, jog jų medeliams niekada netrūktų nei meilės ir gerumo spindulių, nei tyro žinių šaltinio vandens. „Tik tada, kai šaknys ir laja augs proporcingai, mūsų sodas galės teikti pavėsį ir prieglobstį, o atėjus laikui sužydėti ir duoti vaisių...“, - vylėsi mokyklėlės vadovės.  
„Pasagėlės“ mokinuko Luko mama Esta pasakojo, jog maloniai nustebino klasėms duoti medžių vardai. „Aš pati baigiau Kauno „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą, todėl puikiai žinau, kokią svarbą medžiai turėjo ir turi mūsų tautai“, - mintimis dalijosi Esta.  Antrus metus iš eilės šventėje dalyvavo ir šunelis Barsas: apspitę Barsą būreliais vaikai turėjo jam šimtus klausimų, tikrino, ar švarios ausys, ar stipri uodega, ar tvirti ir sveiki dantys! Na o Barsas savo ruožtu nustebino vaikus neįprasta simboline dovana ir muzikiniu sveikinimu.  
Mokytojos pasakojo, jog „Pasagėlėje“ kiekviena klasė turi po savą šunelį, kuris jau tapo neatskiriama mokyklėlės dalimi ir vaikų troškimo objektu. Kiekvieną šeštadienį šunelį namo nešasi moksleivis, kuris ypatingai gražiai elgėsi ir stropiai mokėsi, mat ir šuneliai turi mokytis gražaus elgesio, manierų, o kas juos to gali išmokyti geriau už pavyzdingą „Pasagėlės“ mokinuką? Vaikai taip pamilo šią tradiciją, jog verčiasi per galvą, kad tik keliautų namo kartu su numylėtuoju, o savaitę praleidę kartu nebenori skirtis, todėl šeštadienį šuneliai grįžta į „Pasagėlę“ išmaudyti, sušukuoti ir neretai iškvėpinti tėvelių ar mamyčių kvepalais, pabuvoję ir įsiamžinę įvairiausiose vietose – pradedant futbolo aikštynais ir baigiant Pasagiuko lovele. Mokytojos mano, jog tai puiki priemonė skatinti vaikus pasistengti ir rodyti gerą pavyzdį.  
 
 Auksinė Matuko frazė
 Šventės metu buvo apdovanotas ir „Pasagėlėje“ rengto „Auksinės frazės“ konkurso nugalėtojas Matukas. Mokytojos juokėsi, kad vaikai, kuriems neretai būna sunku išreikšti mintis savo gimtąja kalba, kartais pasako tokių kuriozų, kad joms belieka griebti rašymo priemonę ir juos užrašinėti.  Štai, kad ir nugalėtojo frazė skambėjo taip: „Piemuo yra tas, kuris geria mamos pieną. O pienas atsiranda kai žmonės nori atsigerti pienelio, todėl jie paima karvės apatinius ir graužia“. „O kas vaikui beliko? Kaip atsiranda pienas žino, o štai žodžių „melžia“ arba „speniai“ – ne, štai ir sukalbėjo“, - juokėsi mokytoja Adrija.  
Nugalėtojas tikrai vertas šio titulo, nes nuolat linksmina mokytojas vaizdingais savo posakiais. Vienos pamokos metu paprašius vaikų pasakyti žodį iš B raidės, Matukas tuojau atsakė: „Baltija“. Mokytojai pasidžiaugus, kad vaikas žino Baltijos jūrą, šis suskubo pataisyti: „Neeeee, Baltija yra kur perjungi kanalus…“.  Beje, tai ne vienintelis konkursas „Pasagėlėje“, pernai Mamos dienos proga mokyklėlė rengė originaliausios nuotraukos „Su savo mamyte“ konkursą, kurios nugalėtojos džiaugėsi prizu – fotosesija su fotografe Dovile Jurkiene, kuri įamžino ir daugelį šios šventės akimirkų. Vadovės žada, kad šiemet konkursų taip pat bus, ir kuo linksmesnių – tuo geriau!   
 
 
 Jaudinančios akimirkos
 Paklaustos, kokie jausmai apima matant šitokį būrį mokinukų antrąjį rugsėjį skaičiuojančioje „Pasagėlėje“, mokytojos jaudinosi. „Mano širdyje mainosi laukimo ir jaudulio jausmas, taip gera vėl visus pamatyti. Vaikų pasakojimai, elgesys… Užplūdo tokie gražūs prisiminimai, net ašarą nubraukiau. Smagu buvo pajusti „Pasagėlės“ dvasią, kuri čia gyveno visus praėjusius mokslo metus“, - pasakojo Daiva, viena „Pasagėlės“ mokytojų ir jos steigėjų. Šventės įspūdžiais paprašėme pasidalinti „Pasagėlės“ mokinukų mamyčių Estos ir Faustos: „Mums tai jau antri metai „Pasagėlėje“, todėl šio susitikimo šventės ypač laukėme. Lukas žengė pro duris drąsiai, pakelta galva ir be galo išsiilgęs savo mokytojos. Labiausiai man ir įsiminė jų susitikimas. Lukas, pamatęs mokytoją Deimantę, pribėgo, stipriai apsikabino ir ilgai ilgai nepaleido. Jis ne kartą tėveliams yra sakęs, kad labai myli savo mokytoją. Jaudinanti akimirka, mamai teko nubraukti ir ašarą“, - dalijosi įspūdžiais Esta.  
Danuko mama Fausta pasakojo, kad jos sūnutis be proto laukė šios mokyklėlės mokslo metų pradžios, o šventė, pasak Faustos, kaip ir visos šventės „Pasagėlėje“ buvo „šilta, smagi, išskirtinė mokytojų nuoširdumu, atsidavimu, o labiausiai įstrigo bendra mokytojų daina (mat Barsui suabejojus, ar „Pasagėlės“ mokytojos pačios moka dainuoti, šios, pritariant gitaros akordams, sudainavo „Mūsų dienos kaip šventė“) bei spektakliukas su Barsu“.  Paklaustos apie tai, kokius lūkesčius turi vesdamos vaikučius į lietuvių mokyklėlę ir ar jie pasiteisina, mamos negailėjo gerų žodžių. Danuko mama pabrėžė, jog jai svarbiausia, kad sūnus gerai jaustųsi ir išmoktų tai, ko negali išmokti angliškose mokyklėlėse. „Pasagėlė mums tikras atradimas, labai džiaugiamės, kad ji yra ir dar su tokiomis mokytojomis, kurios nuoširdžios ir šiltos tarsi mamos!“. Mama Esta pasakojo, jog lankant pirmuosius metus, „Pasagėlė“ pateisino visus jos lūkesčius ir dar daugiau. „Nuostabios mokytojos sudomina vaikus įvairiausiais dalykais, kas mano akimis žiūrint gali būti visai neįdomu vaikui. 
Tėveliams dažnai pritrūksta žinių, įgūdžių ir, aišku, laiko išaiškinti tam tikrus dalykus. Todėl nesigailiu savo sūnų atidavus į profesionalų rankas. Aišku, svarbiausi mano tikslai, kad sūnus susipažintų su šalies tradicijomis, istorija, taisyklingai kalbėtų gimtąja kalba. Pastebėjau pažangą, ypatingai saviraiškos srityje. Atsirado meilė muzikai. Mano akimis per tuos metus jis tapo atsakingesnis“.  
 
Žaidžia gyvenimą
 Mokyklos vadovės Daiva ir Adrija džiaugiasi pasitikdamos antruosius metus „Pasagėlėje“. „Nuveikta labai daug: suburtas šaunus bendraminčių ir savo darbui atsidavusių žmonių ratas, turime jaukias patalpas, turtingą mokymo priemonių bazę, o vaikai džiugina noru mokytis ir puikiais rezultatais“, - pasiekimais dalijosi Daiva. Mokytojos vienbalsiai tvirtino, kad „Pasagėlės“ stiprybė glūdi meilėje vaikams, savo darbui bei darniame kolektyve. „Be mūsų atsidavusių, kūrybingų mokytojų, „Pasagėlė“ nebūtų tokia, kokia yra šiandien. Jos yra mūsų sėkmė ir mūsų turtas“.  Antrus metus mokykloje dirbanti mokytoja Deimantė sakėsi sunkiai randanti žodžių apibūdinti, kas jai yra „Pasagėlė“. „Tai vieta, kur kiekvieną šeštadienį atėjusi į darbą savo širdyje uždegu gerumo ir meilės žibintą. Ir noriu, kad šis žibintas šviestų kuo ryškiau ir jo skleidžiama šviesa sušildytų mažų vaikų širdeles. Po to išdalinu mokomąją medžiagą ir taip vaikai žaidžia gyvenimą. Kiekvieną šeštadienį pasveikinam daina ir linkėjimais, kad visi čia jaustųsi laimingi ir saugūs“.  
Paklaustos, su kokiais sunkumais susiduria, vadovės pasakojo, jog organizuoti veiklą sistemingai, kai užsiėmimai vyksta tik vieną kartą per savaitę, nėra lengva, reikia labai kruopštaus pasiruošimo, planavimo, prisitaikymo prie nenumatytų aplinkybių. Vadovės pasakojo besistengiančios vaikus paskirstyti ne tik pagal amžių, bet ir žinių lygį, pritaikyti vadovėlius, kad būtų galima pasiekti maksimalių rezultatų, mokantis vieną kartą savaitėje. „Kiekvieną mėnesį skiriame vis kitai temai, kurią stengiamės integruoti į visus mokomuosius dalykus. Šiais metais mokysimės apie mokslinius atradimus vaikiškai, lietuvių mitologines būtybes, lietuvių papročius, apie tai, kas skaičiuoja laiką ir kaip augti sveikam ir saugiam. Galbūt ne visada ir ne viskas pavyksta taip, kaip planuojame ar tikimės, tačiau ir iš patirties ir iš klaidų stengiamės pasimokyti, ieškome alternatyvų“, - sako Adrija. 

Atpildas - neišmatuojamas
 Kas, mokytojų nuomone, yra didžiausias atpildas jų darbe?  
„Atpildas yra laimingi, lietuviškai rašantys ir skaitantys vaikai, rezultatais ir progresu patenkinti tėveliai, užgimstantis vaikų susidomėjimas lietuviškais papročiais, kultūra. Tai ir pats procesas, kada galime dirbti tai, ką ne tik sugebame, bet ir labiausiai mylime, argi tai ne laimė? Manau, ne kiekvienas, gyvenantis svečioje šalyje apdovanotas tokia galimybe. Tačiau didžiausias atpildas man yra būti šalia vaikų, - teigia mokytoja Adrija. - Mes labai dažnai kalbame apie tai, kad vaikus reikia mokyti, ugdyti, kažką juose skiepyti, juos auklėti. Tačiau kiek daug mes, suaugusieji, galime išmokti, būdami su vaikais! Kalbu apie jų tikrumą, spontaniškumą, gyvenimo džiaugsmą, buvimą savimi – vieninteliu ir nepakartojamu, kuriam nieko nėra neįmanomo. Ar matėte kada keturmetį, besistengiantį ranka pridengti nupieštą piešinį, nes jis ne toks gražus, kaip draugo? Arba besistengiantį išvengti fotoaparato, nes šiandien nekaip atrodo? O gal sutikote penkiametį, kuris nebeužduos to paties klausimo antrą kartą, kad jo nepalaikytų kvailu? Ne, vaikas klausinės iki pamėlynavimo, jei jam neaišku, ir nepavargs jums aiškinti, ką reiškia tie trys taškai ir du dryžiai jo piešinyje, jam nesvarbu, kaip jis atrodo ir jis nemeluos, kad atrodai puikiai, jei „Tu man labai negraži be akinių, mokytoja…“. Jam smagu, kai krisdamas į dubenį su vandeniu obuolys pažeria purslus ir apmaudu iki ašarų, jei šunelis šiandien atiteko ne jam. Bet tai tikra, nesumeluota, todėl žavu. Visi turime ko pasimokyti vieni iš kitų – mes iš vaikų, jie iš mūsų. Tik vaikai taip nesusireikšmina, ir suaugusiems neleidžia“. Vienam iš mokinukų, Rapolui, teikiant mokytojai gėles mama klausia „Na Rapolai, už ką padėkosi mokytojai?“ O Rapolas kaip niekur nieko: „Kad mane išmokė susirinkti šiukšles...“
„Norime savo vaikams būti tokiomis mokytojomis, kurios ne tik išmokys juos raidžių ir „susirinkti šiukšles“, bet leis jiems pajusti, kad yra nepakartojami, kad tokių, kaip jie – nebuvo ir nebus. Ir švęsti savo buvimą! Esame visi skirtingi, bet kiekvienas turime savo mažytį ar didelį talentą, o mokytojo pareiga – padėti vaikui jį atrasti, paskui juo džiaugtis ir dalytis su kitais. Dalytis atvira širdim, nesidairant į kitus, be baimės, nesusireikšminant ir nesusimenkinant. Mokytojo užduotis pamokėles pravesti taip, kad sužadintų vaiko smalsumą, parodytų, kiek nuostabių dalykų yra pasaulyje, kad jį tyrinėti ir atrasti yra smagu“, - dalijosi mintimis Adrija.  Pirmojo gimtadienio proga tėveliai „Pasagėlei“ linkėjo dar daugiau kūrybingų idėjų ir plačių užmojų. „Linkiu visoms nuostabioms mokytojoms ištvermės ir supratimo dirbant su mūsų mažais pipiriukais. Linkiu, kad ir po 5 ar 10 metų „Pasagėlė“ būtų kitiems vaikučiams kaip antri namai...“, - linkėjo mama Fausta.  
 
 Užsiėmimai „Pasagėlėje“ vyksta šeštadieniais, nuo 10 iki 15.30 val. Daugiau informacijos teiraukitės telefonais +447832962443 bei +447886007332. Mokyklėlę „Pasagėlę“ galite rasti ir Facebook puslapyje. 


Raktažodžiai: Mokslailituanistinės mokyklosPasagėlė

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta