Gegužės 2, 2008
Skrajojantis kovos menas - capoeira
ŽIVILĖ PETROŠIŪTĖ, 1

Ar pamenate vaikiškas spalvoto stiklo šukių „paslaptis”, kurios įrėmindavo trapų gėlės žiedą ar mielą niekutį? Seniai tokių nedariau, o ir mano saugomos paslaptys jau ne gėlių koliažai, išliko tik malonumas jomis dalintis. Mano vieša paslaptis – capoeira (kapueira).

Kalbėdama apie šį plastišką žaidimą – kovą jaučiuosi atradėja, netikėtai susižavėjusi ir visu kūnu pasižadėjusi skrajojančiam šokiui. Paradoksalu, bet XVI a. Brazilijos afrikiečiai vergai vargu ar galėjo manyti, jog jų laimingesnio gyvenimo siekis kovinių šokių pavidalu bus praktikuojamas juos pavergusių Naujojo Pasaulio žmonių. Šiandien “capoeiros” bendruomenė išplitusi po visą žemės rutulį ir jau nesimaskuodama ritualiniais šokiais atvirai treniruojasi ir mėgaujasi ritmingu suktų spyrių ir įmantrių akrobatinių elementų kovos menu, per kelis šimtmečius nepraradusiu savo autentiškumo.

Gyva capoeiros muzika, plojančių bei dainuojančių “capueiristų” bendrumas išjudina net ir surambėjusias širdis. Ką čia širdis, klubai patys atranda ritmą ir inertiškai „paišo” nematomus aštuonetukus ore. Bet aštuonetukus palikime žiūrovams - megėjams, tikrieji originalūs capoeiros judesiai gerokai sudėtingesni, reikalaujantys tinkamo fizinio pasirengimo. Tai tarsi tam tikra judėjimo sistema, primenanti šokį: poroje žaidžiantys kovotojai puola, saugosi smūgių ir kontratakuoja net neprisiliesdami prie priešininko. Žvelgiant iš šono tai veikiau primena šokinėjimą iš vietos į vietą, tiesa, egzotišką ir energingą. Bet ir čia yra sava logika - pergalė prieš oponentą pasiekiama ne fizine jėga, bet intuicija, gudravimu ir net pasitelkiant aktorinius sugebėjimus. Greitis, akrobatika, plastika, vikrumas ir klasta – neatsiejami capoeiros šokio motyvai. Ir visa tai afrikiečiams vergams simbolizavo laisvės siekimą, viltingą kelią į laimingesnį gyvenimą.

Capoeira negalima be muzikos. Ji valdo ir lemia žaidimo stilių. Paprastai grojama mušamaisiais instrumentais, lietuvio ausiai neįprastais vardais: atabaque, pandeiro, reco-reco ir aukšto dažnio garsą skleidžiančiu plieniniu agogo. Muzikai pritariama ir sutartiniu dainavimu. Pastarasis seka žymių capoeiristų gyvenimo ir kovos istoriją, įkvėpiančią šokėjus aktyviau ir geriau žaisti. O kartais kovojama dainų apie gyvenimą ar prarastą meilę fone. Susiburę į rodą (apskritą ratą) capoeiristai dainomis bei ritmingu plojimu palaiko šokėjus ir pakaitomis tęsia žaidimą. Šokio metu roda tarsi gyvena savo atskirą gyvenimą, oras banguoja capoeiros laisvės ritmu ir niekas kita, išskyrus šokėjų dialogą, nėra svarbu. 

Kelis amžius gyvavęs unikalus socialinis reiškinys, 1930 metais buvo oficialiai pripažintas sporto šaka ir tapo neatsiejama Brazilijos kultūros dalimi. Bene tokia pat svarbia kaip ir futbolas. Šioje šalyje capoeira gyva ne tik gatvėse ar specialiuose būreliuose, „skrajojantis” kovos menas įtrauktas ir į mokyklų programas. Keliaujantys ir savo patyrimu besidalinantys capoeiristai vis dažniau tampa komercinių renginių šou akcentu ir net reklaminių klipų veikėjais. Šiandien capoeira yra pasaulį valdančios pop kultūros dalis. Ir tikrai dėl to nesigailiu, tik taip aš susipažinau su capoeira ir veikiausiai todėl galiu lankyti šio kovos meno pamokas Londone (www.londonschoolofcapoeira.com) ar Vilniuje (http://www.ficag.lt/ ). 

Ir ką gali žinoti, galbūt susitiksime capoeiros rodoje ar žaisime kartu šį seną laisvės troškimo žaidimą!

Raktažodžiai: capoeirakovos menasgeliu koliazas

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai